Vienas pagrindinių įstatymo projekto rengėjų argumentų – tariamas rūpinimasis nepakankamais valstybės tarnautojų ir pareigūnų atlyginimais. Algos keliamos ir Seimo nariams, toks argumentas svarus ir leidžia tikėtis pritarimo Seimo salėje.
Didelį viešąjį sektorių ir išplėtotas viešąsias paslaugas turinčios valstybės yra ir stabilesnės, ir efektyviau funkcionuoja. Lietuvoje ignoruojamas akivaizdus faktas, kad „struktūra nulemia strategiją“. Reformos sumanytojai siekia valstybę paversti savireguliuojančiu rinkos subjektu, tarsi ji būtų privati įmonė. Tačiau valstybė, taisydama rinkos klaidas, privalo reguliuoti ir valdyti rinkos subjektus. Valstybė nėra reguliuojama rinkos, ji pati tai daro, jos yra tokia paskirtis, nors šios reformos apologetai mato valstybę kaip rinkos pastumdėlę. Jeigu paversime valstybę rinkos subjektu – Lietuvos piliečiai taps šios rinkos subjekto klientais, bet ne piliečiais. Kyla pavojus ne tik piliečių socialinėms, bet ir politinėms teisėms.
Pats įstatymo projektas yra eklektiškas, nenuoseklus, kitaip tariant, įstrigęs prieš porą dešimtmečių susikompromitavusiame naujosios viešosios vadybos (NVV) ideologiniame modelyje. Jau 2000 m. tapo aišku, kad NVV kaip ideologija šlubuoja ir yra ribota, o dauguma su šia reforma susijusių pokyčių šalims buvo žalingi. NVV inicijuoti pokyčiai pirmiausia turėjo netrukdyti verslui siekti pelno ir tokiu būdu skatinti ekonominį augimą. Tačiau valstybės ūkio valdymui reikalingi kitokie valdymo metodai ir principai. Jie turi remtis ne fordo gamyklos ar skambučių centro valdymo ypatumais, bet sėkmingų ir tvarių valstybių viešojo sektoriaus pavyzdžiais.
NVV ideologiją Lietuvoje įdiegė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė 2009 m. Buvusio premjero noras mechaniškai perkėlinėti tariamai objektyvias ideologines schemas į valstybės valdymą plačiai žinomas. Lietuvoje tuo metu madinga ideologija pateko į derlingą dirvą. Čia ir dabar kai kas tiki, kad rinkos „plaukuota ranka“ pati viską sutvarkys. Reformatoriai sekė NVV madas, diktuojamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir kitų stambųjį verslą atstovaujančių organizacijų.
Lietuva nepriklausomybės pradžioje įdėjo daug pastangų, kurdama viešojo administravimo ir valstybės tarnybos hierarchinį „bismarkinį“ modelį, kuris dominavo Europos Sąjungos (ES) valstybėse senbuvėse.
2009 m. SIGMA (angl. Strategic Framework for Public Administration Reform) Lietuvą įvertino kaip labiausiai pažengusią valstybę profesionalizuojant valstybės tarnybą ir vystant hierarchinį valstybės modelį. Keista, kad SIGMA įvertinimas buvo nutylėtas ruošiant NVV reformas Lietuvoje.
Jau 2008–2012 m. dešimtoji Lietuvos Vyriausybė sudavė pirmąjį smūgį Lietuvos valstybės tarnybai. Kuo tuomet rėmėsi Vyriausybės iniciatyvos? Naujoji viešoji vadyba atsirado kaip privataus sektoriaus (parduotuvių, gamyklų ir privačių korporacijų) vadybinių priemonių perkėlimas į valstybinio sektoriaus valdymą. Šis modelis buvo diegiamas Naujojoje Zelandijoje XX a. aštuntajame dešimtmetyje siekiant sumažinti išlaidas valstybės valdymo aparatui. Tuo metu Naujoji Zelandija patyrė Japonijos konkurencinį spaudimą, taip pat ji neteko prekybos privilegijų Jungtinėje Karalystėje, šiai įstojus į ES.
Lietuvoje kritiškai neišanalizavus teorinių pagrindų, pasekmių ir kitų valstybių patirties, įdiegtų naujovių pasekmės radikaliai skyrėsi nuo lūkesčių.
Iš esmės buvo ir tebėra ignoruojami esminiai skirtumai tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Vietoj to, kad Lietuvos valstybė reguliuotų, valdytų ir taisytų rinkos klaidas, siūlomas teisinis reguliavimas pačią valstybę verčia rinkos subjektu. Orientacija į procesus, o ne rezultatus, didina viešųjų paslaugų deficitą visose srityse. Piliečių socialinės, o iš dalies ir politinės teisės yra ribojamos. Su valstybe pradėta elgtis kaip su didele kompanija, kuri mažina savo gamybos apimtis, optimizuoja veiklą ir atleidinėja žmones.
NVV yra puikus metodologinio eklektizmo pasireiškimo pavyzdys. Tame modelyje yra kalbama apie tokias miglotas idėjas kaip modernizavimas, privataus sektoriaus praktika, antibiurokratija, tarnavimas piliečiui. Ji tariamai skatina efektyvumą, našumą ir veiksmingumą, leidžia pagerinti paslaugų kokybę, sumažinti išlaidas, padidinti inovatyvumą, padaryti viešąjį sektorių patrauklia darbui vieta.
Ilgalaikėje perspektyvoje reformos, grįstos NVV metodais, griauna ir naikina ištisas viešojo sektoriaus sritis ir sektorius, blogina viešųjų paslaugų kokybę. Žmonės tokio valdymo pasekmes yra pajutę savo kailiu jau dabar: mokyklos uždaromos, pašto ir bankų paslaugos optimizuojamos, sveikatos priežiūros paslaugų tenka laukti mėnesiais, tiltai griūna... Kur buvo sunaikinta viešoji infrastruktūra, ten neprisikviesi ne tik ukrainiečio, bet ir skurdžiausių Afrikos šalių kaimiečių. Negaudami elementarių valstybės paslaugų, spaudžiami ekonominės ir socialinės politikos, Lietuvą paliko maždaug trečdalis gyventojų. Pavyzdžiui, XIX a. Didžioji Airijos emigracija, sukelta Didžiosios Britanijos kolonijinės politikos ir bado, vis tik buvo perpus mažesnė – tuomet per dešimtmetį emigravo 14 proc. Airijos gyventojų.
Viena svarbiausių NVV priemonių, kenkiančių viešajam sektoriui, yra jo mažinimas, dangstomas optimizavimu. Ilgalaikėje perspektyvoje optimizavimas ir nefinansavimas, t. y. „marinimas badu“, katastrofiškai žlugdo organizacijų rezultatyvumą. Valstybė pradeda veikti kaip pelno siekianti įmonė, o jos logika turėtų būti kita – leisti lėšas valstybės institucijoms stiprinti ir žmonių gerovei.
Po reformų iškaba buvo slepiamas elementarus viešojo sektoriaus nugyvenimas, jo politizavimas ir apgailėtinas, nuosekliai blogėjantis viešojo sektoriaus rezultatyvumas. Planai sukurti diviziją Lietuvoje tik 2030 m., lėtos kareivinių statybos, „Rail Baltica“ užbaigimo atidėjimas ketveriems metams ir kiti pavyzdžiai demonstruoja, kad valstybė nesugeba pasiekti elementarių strateginių tikslų.
Pasižiūrėkite į Vyriausybės atstovų elgesį. Sistemingumas, strategiškumas ar orientacija į rezultatą jiems tapo svetimi. Jie elgiasi lyg tiesioginio marketingo prekeiviai Gedimino prospekte, siūlantys plastikinius niekučius praeiviams.
NVV davė postūmį ne smulkiajam ir vidutiniam verslui, bet didžiųjų monopolistų ir rentininkų kompanijų, kurioms ne tik smulkusis verslas, bet ir pati valstybė yra trukdis, įsigalėjimui.
Efektyvumo siekimas trukdo įgyvendinti kitas administracines vertybes – patikimumo, tvirtumo, adaptyvumo – bei sukuria prielaidas stambiajam kapitalui didinti spaudimą valstybei.
Valstybės mažinimas ir NVV tariamų privalumų garbinimas Lietuvos konservatorių ir liberalų gretose 2023 m. tęsiasi. Kita vertus, studijos kitose šalyse liudija, kad sveikatos apsaugos srityje dėl tokių reformų ėmė didėti mirtingumas. Silpnėjo darbuotojų moralė ir etika. Vis daugiau reiškėsi sukčiavimas, duomenų falsifikavimas. Viskas liudijo apie valdymo rezultatyvumo kritimą. Kadangi rinkos priemonės nesukuria stabilios ir veiksmingos paslaugų teikimo dinamikos, jos turi būti valdomos valstybės ir jos institucijų.
Kokias nenumatytas pasekmes sukels bandymai efektyvinti valstybės tarnybą 2023 m.?
Toliau augantis nukrypimas nuo ES vyraujančio hierarchinio modelio yra žalingas Lietuvos valstybei. Šia reforma galutinai bus sunaikinti standartai, kuriais būtų galima vertinti viešųjų vadovų, vykdančių ir formuojančių viešąją politiką, veiklą. „Sėkmė“ nereikš nieko kito, tik elitinės grupės, kuriai atsiskaitoma, pritarimą. Geras įvaizdis ar reputacija žiniasklaidoje reikš daugiau nei darbo rezultatai. Ir toliau bus skatinamas rentos siekiantis elgesys. Be abejonės, dar labiau suvešės privilegijų politika – sovietinių nomenklatūrininkų turėtos privilegijos nublanksta šių dienų kontekste.
Gerovės valstybės ekonomikoje daugiausia dėmesio skiriama rinkos ir su jomis susijusioms politinėms klaidoms taisyti. Mūsuose reformų tikslas – ne tik valstybės išvalstybinimas ir pavertimas eiline verslo įmone, bet ir piliečių išpilietinimas bei pavertimas šio „UAB“ klientais. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gresia socialinių ir politinių teisių praradimu bei populistinių sprendimų įsigalėjimu.
Kaip to išvengti? Valdant valstybę, būtina kuo skubiau grįžti į tradicinio viešojo administravimo modelį. Kad tai įvyktų, reikalingas aktyvus ne tik profesinių sąjungų veikimas, bet ir pačių piliečių pasipriešinimas politikai, kuria siekiama iš jų atimti valstybę. Ar pavyks šį kartą?