Stojimo rezultatai dar kartą aiškiai parodė, kad kabinetinės, iš viršaus nuleidžiamos vadybinės reformos neveikia.
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neišgirdo ekspertų balso, manydama, kad valdžia visuomet žino geriau. Turime tokio mąstymo pasekmes: iš 17 tūkst. daugiau nei 5,2 tūkst. valstybės finansuojamų vietų neužpildyta, kai tuo tarpu už mokslą savo lėšomis mokės 8,7 tūkst. pirmakursių.
Jau nekalbant apie tuos, kurie, susidūrę su gerokai apsunkintomis galimybėmis studijuoti Lietuvoje, pasirinko užsienio universitetus.
Tačiau švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas tame problemos neįžvelgia. Šiais metais nepanaudotų valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius išaugo 6,5 karto (primenu, pernai jų buvo 802, o šiemet jau 5 243) – pasak viceministro, taip yra tik todėl, kad trūksta pakankamai pajėgių studijuoti stojančiųjų.
Tuomet iš kur nuo rugsėjo aukštosiose mokyklose atsirado beveik 9 tūkst. savo lėšomis studijuojančių pirmakursių?
Lietuvos resursas – žmonės. Ar tikrai?
Vis drąsiau Lietuvoje investuojančios užsienio kompanijos kaip susitarusios kartoja, kad pagrindinis jų sprendimo investuoti motyvas – tinkami žmonės. Jiems pritariamai linksi ir iš įvairių tribūnų kalbantys politikai, teigiantys, jog pagrindinis mūsų valstybės turtas – išsilavinę, besidomintys mokslu ir naujovėmis, mokantys užsienio kalbų ir puoselėjantys mokymosi visą gyvenimą principus piliečiai.
Ši vizija įrašyta ir Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, kuri, kaip teigiama, yra „pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaudamiesi valdžios atstovai priima strateginius sprendimus“.
Kiek realios Lietuvoje yra kuriamos strategijos? Ar jas supranta švietimo strategai, ar jie modeliuoja situaciją po dešimties metų? Ar jie iš tiesų atliepia visuomenės, verslo lūkesčius?
Panašu, kad ne. Dažnai pabrėžiama, kokia blogybė yra didelis žmonių su aukštuoju išsilavinimu procentas (EBPO duomenimis, Lietuva užima 4-tą vietą pasaulyje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių 25–34 m. amžiaus žmonių skaičių).
Kovos su šia „blogybe“ mastai yra stebinantys – per pastaruosius 10 metų studentų sumažėjo 40 procentų, kai visų Lietuvos gyventojų skaičius krito 7 procentais!
Ši tendencija tęsiasi, tad visai tikėtina, jog po dešimtmečio vos trečdalis visuomenės turės aukštąjį išsilavinimą. Kai Japonija kelia sau tikslą iki 2030 metų turėti net 70 proc. gyventojų, baigusių aukštąjį mokslą. Pietų Korėja šį procentą jau yra pasiekusi ir neketina sustoti, pabrėždama, kad globalizacija ir nuolat tobulėjančios technologijos sparčiai keičia darbo rinką.
Nors apklausos rodo, kad net trys ketvirtadaliai Lietuvos abiturientų norėtų studijuoti aukštojoje mokykloje, ši svajonė tampa realybe tik mažiau nei pusei visų mokyklas baigusių jaunuolių.
Nuolat keičiamos stojimo į aukštąsias mokyklas sąlygos, keliamas konkursinis balas, prieštaringai paskirstomos valstybės finansuojamos vietos užkerta kelią jaunimui siekti svajonės.
Akivaizdu, kad toks drastiškas studentų mažinimas kelia rizikas jau netolimoje ateityje. Išliekant tokioms tendencijoms, jau greitai pajusime žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, trūkumą tiek valstybiniame, tiek verslo sektoriuose.
Nesunku numatyti, kad sumenkinę savo žmogiškąjį potencialą, nebeturėsime jokių prielaidų gerovės ar, kaip teigiama „Lietuva 2030“ dokumente, pažangos valstybei sukurti.
Nepavykęs socialinės inžinerijos eksperimentas
Seimas, priimdamas 2018 metų biudžeto įstatymą, padidino valstybės finansuojamų bakalauro vietų skaičių iki 16 800 ir tai galėjo padengti beveik visų norinčių ir atitinkančių reikalavimus stojančiųjų poreikius.
Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) ekspertai dar 2017 metų rudenį sumodeliavo, kiek ir kokiose studijų kryptyse 2018 metais galėtų būti norinčiųjų studijuoti tiek universitetinėse, tiek ir koleginėse studijose, atsižvelgiant į 2018 metais padidintus stojimo slenksčius.
Modeliavimo rezultatai rodė, kad stojančiųjų pageidavimai mažai skirsis nuo 2017 metų, tik turėsime apie 2000 mažiau pretendentų, dėl padidinto praeinamojo balo į universitetus ir kolegijas.
Tačiau ŠMM, neatsižvelgdama į prognozes ir vadovaudamasi mistine valstybės poreikių analize, drastiškai pakeitė valstybės finansuojamų vietų paskirstymą tarp universitetų ir kolegijų, o taip pat ir tarp studijų krypčių. Nors pastarųjų metų statistika ir LAMA BPO atlikti modeliavimo rezultatai rodė, kaip pasiskirsto stojantieji, ŠMM parengė nutarimą, kuriuo 2300 valstybės finansuojamų vietų skaičių padidino kolegijose, toliau didino vietų skaičių inžinerijos bei technologijų moksluose ir mažino socialiniuose moksluose.
Taigi, stojančiųjų į aukštąsias mokyklas balsas liko neišgirstas. Nuspręsta primygtinai, ribojant pasirinkimą, siūlyti technines, inžinerines specialybes, profesinį bakalaurą, vadovaujantis prielaida, jog to šiandien reikia darbo rinkai. Mano manymu, taip eilinį kartą devalvuota pati universitetinio išsilavinimo samprata – juk ne rengti siauros specializacijos amatininkus, o ugdyti laisvas, savarankiškas, plataus išsilavinimo asmenybes yra mūsų misija.
Šių metų stojimo rezultatai akivaizdžiai parodė, kad tiek kolegijose, tiek universitetuose inžineriniams ir technologijos mokslams skirtų vietų skaičius gerokai viršijo galimų pretendentų skaičių.
Pavyzdžiui, inžinerijos ir technologijos mokslų studijų krypčių grupėje universitetuose liko 460 valstybės finansuojamų studijų vietų, o kolegijose – net 3,5 tūkst. Tuo tarpu socialiniuose moksluose atskirose kryptyse buvo didžiuliai konkursai – iki 4–6 pretendentų į vieną vietą.
Vis tik utopinis socialinis eksperimentas kurti technokratinę visuomenę ir apriboti pasirinkimo laisvę, neatsižvelgiant į pačios visuomenės ir studentų poreikius, dar kartą nepasiteisino.
Apmaudu, kad už šį nepavykusį bandymą turės susimokėti studentai ir jų tėvai. Nors Vyriausybė šių metų pirmame ketvirtyje ir siekė užtikrinti Konstitucinę teisę į nemokamą mokslą (tam skyrė reikiamą biudžetą), švietimo planuotojų arogancijos padiktuotos klaidos nulėmė, kad tūkstančiai valstybės finansuojamų vietų lieka neužpildytos.
Tūkstančiai krepšelių nepanaudota – mokės iš savų
2018 metų stojimo rezultatai patvirtino LAMA BPO prognozes. Kolegijose po bendrojo stojimo liko beveik 4500 laisvų vietų, o universitetuose – 760. Taigi daugiau nei 5200 Lietuvos jaunuolių negavo valstybės finansavimo ne dėl to, kad nepasiekė minimalių balų, bet dėl keistos (jeigu ne piktybinės) ministerijos krepšelių paskirstymo tvarkos. Iš viso savo lėšomis priversti studijuoti 8700 studentų, daugiausia socialiniuose moksluose.
Verta pabrėžti, kad nuo 2010 metų socialiniai mokslai prarado net 50 proc. valstybės skiriamų vietų, nors pirmu prioritetu juos pažymi didesnė dalis stojančiųjų.
Jei praėjusiais metais universitetuose liko nepanaudotos 129 valstybės finansuojamos studijų vietos, o kartu su kolegijomis – 802, tai šių metų statistika daugiau nei iškalbinga! ŠMM klaidos lėmė, kad tūkstančiai jaunuolių, taip ir negavę galimybės siekti savo svajonių išsilavinimo gimtinėje, turėjo rinktis emigraciją.
Supraskime, jog už sausos statistikos slypi konkrečių žmonių istorijos, jų nerealizuotos viltys ir perspektyvos studijuoti, dirbti ir kurti Lietuvoje.
Jau po pirmojo šių metų stojimo etapo socialiniai ir humanitariniai mokslai – anglų filologija, psichologija, viešoji komunikacija, politikos mokslai, istorija, marketingo vadyba, skandinavistika – sulaukė didžiulio stojančiųjų susidomėjimo. Deja, dėl minėto ydingo krepšelių perskirstymo, tik nedidelė dalis laimingųjų galės studijuoti valstybės finansuojamose vietose.
Likusieji mokės už studijas arba studijuos antru ar trečiu prioritetu pasirinktose studijų programose, t. y. ne ten, kur norėjo.
Istorija jau ne kartą yra pamokiusi, jog menedžerizmu dvelkiančios reformos, kuomet sprendimai direktyviai nuleidžiami iš viršaus, neveikia.
Mąstymas „valdžia žino geriau“ nepasiteisina – būtinas konstitucinės pasirinkimo teisės užtikrinimas, dialogas, sutarimas ir kompromisai. Apmaudu, kad ir vėl turėsime išmokti šią brangiai kainuojančią pamoką.