Lietuvos Vyskupų Konferencija paragino valdančiuosius nekeisti „šeimos ar santuokos sampratos“, gerbti „prigimtinį lyčių papildomumą“, išsaugoti „natūralų šeimos pobūdį“, kuris sudaro „konstitucinį visuomenės ir valstybės pagrindą“.
Jau turime ir šios politinės įtampos aukų. Pranciškonas brolis Paulius Vaineikis, socialiniuose tinkluose LGBT bendruomenės asmenis pavadinęs „iškrypėliais“, buvo atleistas iš Kretingos Pranciškonų gimnazijos kapeliono pareigų.
Suprantama, kad ir kokias aistras visuomenėje bekurstytų delikati lyčiai neutralios partnerystės idėja, Seimo nariams būtina galvoti, kaip padaryti, kad šios partnerystės ar kitos aktualijos – Stambulo konvencijos ratifikavimo temų svarstymas Seime, neišklystų iš Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinto demokratinio problemų sprendimo kelio.
Taigi, nekurstydami piktų kalbų, pabandykime savęs ir kitų paklausti, kodėl taip svarbu vienos lyties asmenims kurti šeimą? O taip pat kokiu pagrindu vienos lyties asmenys, gyvenantys bendrą gyvenimą, gali ar galėtų turėti teisę reikalauti, kad valstybė pripažintų tokį gyvenimą šeima?
Labai trumpą ir aiškų atsakymą pateikia patys vienos lyties partneriai. Aurelija Paunksnė Ignotė, gyvenanti su savo partnere Dovile, paaiškina: „...žmogus turi teisę tuoktis su tuo, ką jis myli, nepaisant to, kokios jis spalvos, religijos ar lyties“ (žr. čia).
Lemtingas argumentas, kaip matome, yra meilė. Meilė būtent tos pačios lyties partneriui kaip ir tu. Myli, vadinasi turi teisę būti ir gyventi su tuo, ką myli.
Ar meilės fenomenas tikrai yra svarus argumentas, kad meilės jausmą tarp tos pačios lyties asmenų galima būtų paskelbti vienos lyties asmenų santuokos konstitucinio įteisinimo pagrindu? Amerikos Aukščiausiasis Teismas sprendžia, kad taip. Byloje Obergefell Et Al. v. Hodges Teismas pažymėjo, kad vienos lyties asmenų sprendimas tuoktis yra „jų intymus pasirinkimas, kuris apibūdina personalinį identitetą ir įsitikinimus (beliefs)“ (žr. čia).
Tie, kuriuos užvaldė meilės magija kitam asmeniui, gerai žino, kad kai myli, tai ne tavo protas valdo tave, o gilus mylimojo ilgesys ir jo atsako troškimas, ir kad tavo meilės intymus jausmas kitam žmogui yra nepavaldus jokiam pašalinių asmenų (artimųjų, draugų) atkalbinėjimui ar valstybės leidimams-draudimams.
Ir vis dėlto, kodėl žmogaus egzistencijoje yra tiek svarbu mylėti Kitą žmogų ir būti su juo nedalomoje vienoje šeimoje? Ar nėra įmanomas gyvenimas be meilės ir be neišskiriamo gyvenimo partnerio? Juk galima nugyventi ir vienišiaus gyvenimą...
Filosofai kalba, kad žmogui tikrai yra beveik nepakeliama našta visą gyvenimą išlikti vienam. Ir visai kas kita, kai savo vienatve dalijiesi su Kitu, taip pat nuo vienatvės bėgančiu žmogumi. Absoliuti dauguma žmonių pasakys, kad taip kalbantys filosofai yra visiškai teisūs. Žmogaus gyvenimo filosofija ir yra atrasti savo Kitą ir su juo neišskiriamai kartu žengti į nenuspėjamą ateitį.
Bet ar čia gali būti svarbu, kad tas Kitas, kurį be galo myli, yra kitos lyties nei tu, arba tos pačios lyties, kaip ir tu? Ką gi apie tai pasakytų filosofai ar gyvenimo filosofija?
Gyvenimo filosofija neabejotinai pasakytų, kad tas Kitas, kaip gamtos ar Dievo surėdyta, tikrai, kaip sako filosofai – transcendentiškai, būtų Kitas. Ir be to, kad tas Kitas taip pat transcendentiškai būtų skirtas būtent tau. Kai taip, tai vyras ir moteris Dievo ar gamtos valia tikrai yra dovanoti vienas kitam: vyras moteriai, o moteris vyrui. O kai vyro ir moters dovana vienas kitam abipusėje meilėje yra nesibaigianti, ir dar, kai šios meilės dėka pasaulį išvysta palikuonys, tai žmogiškai laimei daugiau nieko nereikia.
Vyras ir moteris, suradę save (savo personalinį identitetą) vienas kitame, per savo vaikus įsikuria ir istorinėje dimensijoje. Tikrai yra negailestingai žiauri tiesa, jog kiekvienam mums lemta palikti šį pasaulį. Bet pažiūrėkite, kaip senoliai labai ramiai žengia į nebūtį, kai juos supa gausus vaikų, anūkų ar net proanūkių būrys. Taigi nėra ir negali kilti abejonių, kad vyro ir moters santuoka yra neginčytina konstitucinė norma.
O kaip yra tuomet, kai vienas šalia kito neišskiriami yra tos pačios lyties asmenys? Ar jie gali transcendentiškai būti tais Kitais vienas kitam? Tai klausimas visų pirma tiems, kurie pasirinko savo gyvenimo kelią su tos pačios lyties partneriu. Tik jie patys atvirai, aišku sau, gali atsakyti, ar tikrai yra įmanoma jausti Kitą toje pačioje lytyje kaip ir tu? Ar tikrai vienos lyties partnerystėje yra įmanoma patirti, kad tas Kitas yra gamtos ar Dievo valia dovanotas būtent tau?
Na o visiems kitiems, ypač aršiems vyro ir moters santuokos gynėjams, be abejo labai svarbu ar vienos lyties asmenys, gyvenantys bendrą gyvenimą, savo pasirinkimą linkę laikyti visiems sektina gyvenimo norma? Ar jie tikrai linkę nedvejoti, kad jų gyvenimo keliu drąsiai gali sukti kiekvienas, net ir tas mažylis, kuris auga ir bręsta homoseksualioje šeimoje?
Profesorius Vytautas Mizaras į paminėtus klausimus, galima suprasti, atsako vienareikšmiškai. Tiems, kurie galvoja, kad tos pačios lyties asmenų santykiai nėra norma, kontraargumentuoja – „o ką tie žmonės nenormalūs?“ Savo mintį profesorius paaiškina ir taip: „...negali būti kaip nors pagrįstai ribojama teisė mylėti ir jos realizavimas per tas pačias šeimos gyvenimo formas, kokias turi ir skirtingos lyties poros“.
Panašu, kad profesorius V. Mizaras taip pat, kaip ir patys vienos lyties partneriai, būtent meilės fenomeną laiko tos pačios lyties asmenų santuokos ir šeimos sukūrimo egzistenciniu motyvu. Šiuo požiūriu vienos lyties asmenys, kaip ir skirtingų lyčių asmenys, abipusėje meilėje ieško ne tik vienas kito, bet ir viso savo gyvenimo šiame pasaulyje įprasminimo. Todėl visiškai logiška, kad kai tik vienos lyties asmenys pareikalauja jų partnerystės ar santuokos konstitucinio pripažinimo, po to jie iškart reikalauja ir teisės homoseksualioje šeimoje auginti vaikus pripažinimo. Būtent vaikų globos homoseksualioje šeimoje rūpesčiais tikimasi užpildyti tos istorinės dimensijos, taip svarbios šeimyninei idilijai, pojūtį.
Priimant V. Mizaro požiūrį į tai, kad egzistencinę svarbą žmogui turi jo gyvenimas šeimoje kad ir su tos pačios lyties mylimu žmogumi, peršasi mintis, jog teisiniame reguliavime tarp santuokos ir registruotos partnerystės jokių esminių skirtumų nereikėtų daryti. Profesorius V. Mizaras kaip tik ir pastebi, kad „...laikui bėgant ne tik kad nemaža dalis Vakarų Europos valstybių leido sudaryti jau ir pačias santuokas tarp tos pačios lyties porų, bet, jeigu ir ne, tai partnerystės reguliavime irgi siekė išeliminuoti kokius nors esminius skirtumus šeimos narių teisių ir pareigų atžvilgiu lyginant su sutuoktiniais“.
Taigi, jei jau čia Lietuvoje prakalbome apie vienos lyties partnerystės įteisinimą, tai būtume kur kas nuoseklesni, neužsiiminėdami terminų „santuoka“ ar „partnerystė“ žongliravimu, o iš karto formuluotume klausimą iš esmės: kaip įteisinti ir ar mūsų Konstitucija leidžia įteisinti, būtent vienos lyties asmenų santuokas?
Žvilgterėjus į mūsų Konstituciją, išryškėja ne vienas kliuvinys. Be pataisų mūsų Konstitucijoje net skirtingos lyties asmenų partnerystės įteisinti neįmanoma. Žinoma, jei gerbiame Konstitucijos tekstą ir raidę. Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalyje labai aiškiai ir vienareikšmiškai pasakyta: „Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį.“ Taigi aišku, kad Konstitucija nenumato valstybinės vyro ir moters, o juo labiau tos pačios lyties asmenų partnerystės valstybinės registracijos civilinės metrikacijos skyriuose. O tai reiškia, kad tik papildę Konstituciją žodžiais „valstybė registruoja partnerystę“, galime toliau spręsti, kaip partnerystės institutą išplėtoti Civiliniame Kodekse.
Kai kam gali atrodyti, kad valstybinė partnerystės registracija civilinės metrikacijos skyriuje yra viso labo tik antspaudas pase, kurį galima įdėti net ir nepaisant Konstitucijos. Žinoma panašiai daugeliu atveju ir būna, kai kokia nors valstybinė institucija (ne civilinės metrikacijos skyrius) asmeniui išrašytą dokumentą sutvirtina antspaudu su valstybės herbu. Konstitucijoje visų tokių atvejų nesurašysi, o to ir nereikia, nes tie atvejai nėra ekstraordinarūs. Tuo tarpu antspaudas pase apie santuoką ar partnerystę reiškia žymiai daugiau. Tai tikrai ekstraordinarinis atvejis, nes jis atveria antspaudo pase turėtojui teisę savo civilinę būklę ne vien savo sprendimu, o ir valstybės vardu, laikyti šeima bei su valstybiniu (panašiai kaip bažnytiniu) palaiminimu įgyja teisę naudotis visomis kompetencijomis, kurios įtvirtintos Civilinio Kodekso trečioje knygoje.
Siekiant mūsų Konstitucijoje įtvirtinti vienos lyties asmenų santuokas (žinoma ir partnerystę), kita kliūtis slypi Konstitucijos 38 straipsnio 2-je ir 3-je dalyse. Tai lyčių biologinės diferenciacijos (atskyrimo) principas. Tuoktis ir gyventi šeimoje gali tik biologiškai skirtingos lytys: vyras su moterimi. Globoti vaikus gali tik biologiškai moteris – motina, ar biologiškai vyras – tėvas. Vienos lyties asmenų partnerystė ar santuoka aiškiai prieštarauja biologiniam lyčių diferenciacijos principui, vadinasi ir Konstitucijos 38 straipsnio 2-ai bei 3-iai dalims. Būtume nenuoseklūs ir nepagarbūs mūsų Konstitucijai, jei vienos lyties asmenų santuoką (partnerystę) siektume įtvirtinti, ignoruodami šį konstitucinį lyčių biologinės skirties principą.
Šioje vietoje, kalbant apie biologinę lyčių diferenciaciją, visiškai nesinorėtų sutikti su profesoriaus V. Mizaro teiginiu, kad „Valstybinė teisė niekada nesikiša į asmenų lytinius santykius, nes tai visiškai nesvarbu“. Bent dabartinio mūsų Konstitucijos teksto 38 str. 3 dalis aiškiai apeliuoja ir į vyro bei moters lytinius santykius.
Taigi svarbiausias kliuvinys yra Konstitucijoje įtvirtintas lyčių biologinės skirties principas. Šis principas, aišku, išplaukia iš tezės, kad žmonių bendruomenėje pagal gamtos nustatytą tvarką yra galimos tik dvi lytys: vyras ir moteris. Bet ar tikrai taip? Mūsų XXI amžiuje jau galvojama kitaip.
Pavyzdžiui, Stambulo konvencijos, kurios ratifikavimo klausimą Seimas planuoja svarstyti rudens sesijoje, 3 straipsnio C punkte apibrėžta, kad lytis (gender) yra „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“.
Vadinasi socialinės lyties (gender) požiūriu vyras ar moteris gali atlikti visiškai vienodus socialinius vaidmenis. O tai savo ruožtu reiškia, kad realiai yra tik viena neutrali socialinė lytis ir ši neutrali lytis gali įsivaizduoti savo socialinį vaidmenį taip, kaip pageidauja: moterišką ar vyrišką.
Beje, pastaroji Stambulo konvencijos novela turėtų būti labai aktuali homoseksualioms poroms. Šis biologinių vyro ir moters socialinių vaidmenų suvienodinimo socialinės lyties koncepte naujadaras jiems turėtų būti ypač svarbus, kadangi pateisina vyro moterišką vaidmenį šeimoje arba atvirkščiai.
Tuo pat metu nenuostabu, kad socialinės lyties kontekstuose žmonių tikėjimas grynai vyriškų ar grynai moteriškų socialinių vaidmenų distinkcija toje pačioje Stambulo konvencijoje imamas laikyti patriarchalinės visuomenės reliktu. Neva vyriško ir moteriško vaidmenų atskyrimas socialiniuose santykiuose automatiškai suponuoja vyriško prado dominavimą (atvirą ar užslėptą smurtą prieš moterį).
Kita aplinkybė, mūsų postmodernų laikmetį skirianti nuo ankstesnių epochų požiūryje į žmogaus lytį, yra ta, kad nūnai net viešame diskurse imama neabejoti, jog žmogaus biologinę lytį įmanoma pasirinkti, pakeisti.
O, pavyzdžiui, keičiant lytį, yra galimos net ne viena, o daugelis lytinio identiteto formų. Asmens geidžiamai lytinio identiteto formai susikurti patarnauja plačiai prieinamos lyties keitimo operacijos. Kai taip, tai, žinoma, ir translyčių konstitucinių teisių pripažinimas tampa natūraliu sprendimu.
Visų šių postmoderninių socialinės lyties ir translyčių doktrinų požiūriu, mūsų Konstitucijoje esantis vyro ir moters biologinių lyčių diferenciacijos principas gali pasirodyti kaip archainis reliktas ir patriarchalinis stereotipas. Jei tikrai taip, tai, pavyzdžiui, sprendžiant apie vienos lyties asmenų bent jau partnerystės įteisinimą, gal ir būtų galima nepaisyti Konstitucijoje įtvirtinto biologinės lyčių diferenciacijos į vyrą ir moterį ar socialinių vaidmenų diferenciacijos į motiną ir tėvą principų. Bet visa problema kaip tik ir slypi tame, kad masė Lietuvos žmonių pagal Konstituciją turi teisę tikėti, jog Dievas ir gamta sukūrė tik dvi lytis – vyrą ir moterį, o mintį apie neutralią lytį ar mintį apie lyties keitimą jie turi konstitucinę teisę laikyti visiškai neracionalia ir nekonstitucine. Taigi kurios pusės balsų būtina klausyti Seimo nariams: ar lietuviško tradicinio krikščioniško mentaliteto šalininkų ar moderniojo genderizmo doktrinos propaguotojų?
Šitame ginče dėl vertybių iš tiesų esama ir labai rimtos pasaulėžiūrinės problemos, kurią netgi galima būtų vadinti pasaulėžiūrų konfliktu. Kokia gi ši pasaulėžiūrinė problema, galima spręsti iš trumpos, bet vaizdingos Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko frazės, atsakant į Seimo narės A. Kubilienės klausimą dėl ne visų lytiniu ugdymu suinteresuotų organizacijų pakvietimo į komiteto posėdį. Komiteto pirmininkas atsakė taip: „Aš nežadu kviesti žmonių, kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos, kuriems nepatinka, kad ten kažkurioj vietoj pasakyta apie socialinę lytį. Su tokiais žmonėmis šnekėti tas pats kaip su plokščios žemės šalininkais“ (žr. čia).
Komiteto pirmininkas A. Žukauskas šioje frazėje, kaip galima suprasti, socialinės lyties koncepto kritiškai nevertina, nors ir pripažįsta, kad būtent ši novela priešina visuomenę (žr. čia). Komiteto pirmininkas sutinka su tuo, kad „žodžio „gender“ reikšmė, susijusi su lytiškumo samprata, per pastaruosius kelis dešimtmečius pastebimai evoliucionavo“. Būtent todėl nelabai galima suprasti, kodėl, anot parlamentaro, „gender“ vertimas į lietuvių kalbą, kaip „lytis socialiniu aspektu“ gali būti visuomenę klaidinantis. Jeigu iki XX a. aštunto dešimtmečio žodis „gender“ buvo suprantamas tik kaip žodžio „sex“ (lytis) sinonimas šnekamojoje kalboje“, t. y. faktiškai kaip biologinė lytis, o vėliau lyties samprata „pastebimai evoliucionavo“, tai šis pokytis ir yra užfiksuotas Konvencijos 3 straipsnio C dalyje.
Gender sąvokos apibrėžime akcentas „socialiai susiformavę vaidmenys“ kaip tik ir reiškia, kad kalbama apie socialinį konstruktą, t. y. kalbama apie tai, kas nėra determinuota biologine lytimi (sex), o yra konkrečioje visuomenėje, pagal toje visuomenėje nusistovėjusias konvencijas, dirbtinai laikoma biologiniams vyrams ir moterims tinkamais elgsena, veikla ir bruožais. Čia ypač svarbus jungtukas „ir“, kuris visiškai neatsitiktinai reiškia, kad tie patys elgsena, veikla ir bruožai turėtų būti būdingi tiek vyrams, tiek ir moterims. Apie tai galima spręsti iš konvencijos tikslo, suformuluoto 1 straipsnio 1b dalyje, reikalaujančio iš valstybių skatinti (promote) vyrų ir moterų „substantyvią (realią) lygybę“.
Kita vertus dar būtina pastebėti, jog nepaisant to, kaip sąvoką „gender“ išversime į lietuvių kalbą, ratifikavę konvenciją, visų pirma privalėsime remtis originaliu, pavyzdžiui, anglišku, o ne lietuvišku konvencijos tekstu.
A. Žukausko, kaip gali pasirodyti, lyties sampratos evoliucija ir jos nauja definicija Stambulo konvencijoje nešokiruoja. Ir galima pasamprotauti, kodėl. A. Žukauskas yra profesionalus fizikas, fizikos mokslų pripažintas profesorius. Į pasaulį profesorius natūralu, kad linkęs žvelgti iš fizikinio mąstymo kodo perspektyvų. Fizikinio ir apskritai gamtotyros mąstymo kodui pasaulyje nėra jokių sakralinių darinių, kurie nepasiduotų žmogaus technologinėms manipuliacijoms. Pasaulį tyrinėjantis fizikas mato tik atomus ar dar smulkesnes atomų daleles, o biologas ląsteles ar virusus.
Ar vyras, ar moteris, tai tie patys atomai, ląstelės tik yra skirtinga jų kombinacija. Kiekvieną atomų ar ląstelių kombinaciją galima perkombinuoti. Pav. hormonų terapijos būdu bandyti vyrišką kūną perkurti į moterišką. Be abejo fizikinio mąstymo kodas teikia dideles bioinžinerinių technologijų perspektyvas. Bet sykiu yra akivaizdžios ir žmogaus techninio proto taikymo galimybių ribos. Jas aiškiai apnuogino COVID-19. Ką ten kalbėti apie vyriško kūno visų ląstelių transformavimą į moteriško kūno ląsteles, jei pasirodo, kad šių dienų molekuliarinių technologijų eroje vargstame su vakcinomis ir vaistais prieš kažkokį menką, bet „išdykusį“ (nuolat nenuspėjamai mutuojantį) virusėlį.
Paminėtoje A. Žukausko frazėje pastebėtinas ir kitas reikšmingas akcentas, kuris paryškina pasaulėžiūrų konfliktą, panašu, kad vykstantį mūsų akyse. A. Žukauskas leptelėjo, kad „Su tokiais žmonėmis šnekėti tas pats kaip su plokščios žemės šalininkais.“ Tas „plokščios žemės šalininko“ arba „geocentrinės visatos gynėjo“ apibūdinimas yra neabejotinai taiklus, bet jokiais būdais nebūtinai gali reikšti neigiamą bruožą. Priešingai gali reikšti netgi nepaprastai svarbų žmonių būčiai ir lemčiai jų mąstymo ir įsitikinimų bruožą.
Priežastis tame, kad socialinės tikrovės organizacijų kūrimas, skirtingai nei gamtos stichijų šėlsmo pažinimas bei vis tobulėjančių biotechnologijų taikymas, reikalauja remtis amžinomis, nekintamomis ir sakraliomis pasaulėžiūros konstantomis. Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose tos konstantos vadinamos konstitucinėmis vertybėmis. Taigi klausimas toks, ar vyro ir moters biologinių lyčių telosų distinkcija mūsų amžiuje vis dar lieka amžina, nekintama ir sakrali konstitucinė vertybė?
Pokalbis apie konstitucines vertybes ir socialinę architektoniką yra radikaliai kitokio nei gamtotyrinio mąstymo kodo prerogatyva. Tai socialinio mąstymo kodo prerogatyva, kuriam esminga perprasti objekto egzistavimo prasmę ir tikslą (telosą), įskaitant ir finalinį būties tikslą. Šiuo požiūriu, kaip ir kalbėjome, finalinis šeimos narių tikslas yra įsiamžinti palikuonyse, apie ką svajoja net vienos lyties partneriai, siekdami teisės įsivaikinti pripažinimo. Dauguma politinių ar teisinių diskursų vyksta socialinio mąstymo architektonikos erdvėje. O jei kalbėsime apie religinius mokymus, tai socialinio mąstymo kodas juose skleidžiasi kone idealiai. Kam gali kilti abejonės šventraščių pamokymais? Aišku tik tiems, kurie nepajėgūs jų suprasti.
Socialinės architektonikos diskursuose ypatinga reikšmė teikiama tam tikroms neginčytinoms tiesoms ar universalioms konvencijoms, kurios savo moralinę galią traktuoja kaip kokį „tabu“. Pavyzdžiui, fizinė žmogaus būtis pasaulyje yra tabu ir todėl yra draudžiama žmogui kenkti. Tabu yra imti svetimą daiktą ar meluoti. Skirti mirties bausmę taip pat yra tikras tabu ir kas įdomu supermodernus tabu, sekantis iš žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą.
Nūdienoje tabu yra klonuoti žmogų, nors genų inžinerija jau gali tai realizuoti. Netolimoje praeityje tabu buvo laikoma nekintama vyro ir žmogaus biologinė prigimtis ir iš šios prigimties sekantys socialiniai vaidmenys. Stambulo konvencijos vienas iš tikslų kaip tik ir yra pakeisti biologinių vyro ir moters lyčių skirtumo tabu į postmodernų neutralios lyties tabu. Jau yra šalių kuriose siūloma drausti vartoti vyriškus ir moteriškus vardus.
Komiteto pirmininkas A. Žukauskas išreiškė dar vieną mintį: „Aš nežadu kviesti žmonių, kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos...“. Nekreipiant dėmesio į nepagarbius žodžius, šiuo teiginiu A. Žukauskas konstatavo, kad iš principo neįmanoma konstruktyvi diskusija tarp tų, kurie už Stambulo konvencijos ratifikavimą ir vienos lyties asmenų partnerystę ir tų, kurie laikosi priešingos pozicijos.
Tai visai logiška. Visai logiška, kad negali eiti į jokias diskusijas su oponentais tie, kurie diskurse dėl socialinės architektonikos aklai (dogmatiškai) pasikliauja gamtotyrinio mąstymo kodu ir įsivaizduoja, kad sociume yra viskas kintama, keičiama bei reliatyvu. Bet problemą kažkaip vis dėlto reikia spręsti...
Mūsų Konstitucijoje yra įtvirtintas referendumo institutas. Kita vertus tik referendumas gali gelbėti. Jei bent kiek gerbiame savo Konstituciją ir jei suprantame, kad atsidūrėme lemtingo vertybinio pasirinkimo, kuriai pasaulėžiūrai ir vertybių skalei teikti pirmenybę, akivaizdoje, tai patikėkime galutinį sprendimą suverenui.
Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis skelbia: Svarbiausi Valstybės bei tautos klausimai sprendžiami referendumu. Pagal mūsų Konstituciją tik tauta balsavimu turi kompetenciją priimti sprendimą, kiek tautai yra svarbi tradicinė vyro ir moters monogaminė šeima ir ar tautai priimtina neutrali lytis. Juolab bent kol kas nėra direktyvų nei iš Europos Sąjungos institucijų, nei iš kitur, draudžiančių čia Lietuvoje referendumo keliu priimti tokius tautai svarbius sprendimus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.