Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) su prašymu pakomentuoti 2016-ųjų gruodžio 22 d. priimtą nutarimą, kad Lietuva turi atsižvelgti ir į Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komiteto rekomendacijas, jog Rolandui Paksui negali būti varžomos teisės dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose ir būti paskirtam premjeru ar ministru.
Ministras tokio kreipimosi motyvus paaiškino taip: „Siekiame galutinai išsiaiškinti, kokia apimtimi turėtų būti keičiama Lietuvos Konstitucija, kad valstybė galėtų įgyvendinti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.
Tai padės parengti būtinas Konstitucijos pataisas ir apsispręsti dėl jų turinio – t. y. dėl apkaltos būdu iš pareigų pašalinto asmens teisių būti renkamam Seimo nariu, prezidentu, tapti Vyriausybės vadovu arba nariu, eiti kitas pareigas.“
Keisčiausias yra paklausimo turinys, su kuriuo į KT kreipiasi teisingumo ministras. Toks įspūdis, kad ministras ir jo patarėjai visiškai nesusipažinę su Pakso apkaltos byla.
Byloje juodu ant balto aiškiai parašyta, kad tas, kas sulaužė konstitucinę priesaiką, nesvarbu ar prezidentas, ar Seimo narys, ar teisėjas, ar valstybės kontrolierius, niekada nebegali užimti pareigų, kurias užimant pagal Konstituciją būtina prisiekti.
Taip nustato konstitucinė priesaikos doktrina, kurią atskleidė KT.
Pagal konstitucinę priesaikos doktriną priesaika savo esme yra visais atvejais viena ir ta pati, – priesaika tautai.
Sulaužei priesaiką tautai, negali užimti jokių pareigų, kurias užimant pagal Konstituciją būtina prisiekti. Prisiekiantis asmuo neprisiekia pareigoms, į kurias pretenduoja.
Jis prisiekia tautai, kad užimamas pareigas vykdys pagal tautos lūkesčius. Ir todėl pagal KT doktriną visai nesvarbu kas prisiekia tautai: ar Seimo narys, ar prezidentas. Sulaužei Seimo nario priesaiką, daugiau niekada nebūsi nei Seimo nariu, nei prezidentu.
Dabar gi, galima suprasti, jog teisingumo ministras siekia, kad KT prigalvotų visą pluoštą priesaikų. Prezidento priesaika viena, Seimo nario kita, teisėjo dar kita. Sulaužei vieną, pavyzdžiui, Seimo nario priesaiką, gali bandyti tapti Respublikos prezidentu, nes prezidento priesaika visai kitoms pareigoms. Juokinga, ar ne?
Šiame kontekste ne mažiau keistas pasirodo dalies Seimo narių siūlymas priesaiką sulaužiusiam asmeniui neleisti niekada tapti prezidentu. Tie Seimo nariai net yra paruošę savo Konstitucijos pakeitimo projektą, kuris kol kas guli stalčiuje.
Šio projekto autoriai, kaip ir teisingumo ministras Jankevičius, matomai taip pat reikiamai neįsigilino į Pakso apkaltos bylą, nes nori sukurti dvi priesaikas: vieną Seimo nariui, o kitą Respublikos prezidentui ir kitiems asmenims.
Tie Seimo nariai netgi yra sugalvoję prisiekusiam Seimo nariui drausti būti renkamu Seimo pirmininku ar jo pavaduotoju, kuriais šiuo metu tapus, pagal Konstituciją apskritai net nereikia dar kartą prisiekti, nes skaitoma, kad yra jau prisiekęs kaip Seimo narys.
Jei projekto autoriai siūlytų Seimo pirmininko ar jo pavaduotojo priesaikos institutą, tuomet būtų galima suprasti ir paaiškinti, kodėl skiria prezidento ir Seimo nario priesaiką. Prisiekiama valstybei itin reikšmingoms pareigoms, o ne tautai. Tokia doktrina be kita ko pareikalautų daugiau valstybės pareigybių, kurias užimant būtina prisiekti. Pavyzdžiui, užimant Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pareigybę ir t. t.
Taigi, jeigu teisingumo ministras ir dalis Seimo narių vis dar abejoja, ar reikia leisti priesaiką sulaužiusiam asmeniui tapti Seimo nariu, bet neleisti tapti Respublikos prezidentu, tai prašom, kurkite kitą priesaikos konstitucinę doktriną, pagal kurią reikėtų prisiekti užimamoms pareigoms, o ne tautai.
Tik neprovokuokite tai padaryti Konstitucinį Teismą, nes teismas jau paaiškino – priesaika yra viena ir ta pati. Pagal Konstituciją prisiekinėjama ne užimamoms pareigoms, o prisiekiama tautai.
O jei nesiruošiate sukurti kitokios priesaikos sampratos ir apie priesaiką taip negalvojate, kaip iš jūsų žodžių galima suprasti, tai sprendimas labai paprastas. Sutartinai Seime leisti R. Paksui būti renkamam ir Seimo nariu, ir Respublikos prezidentu. Dangus dėl to tikrai nenugrius. Ypač dabar, kai R. Paksas į prezidentus nekandidatuoja.
O KT pasisakė tik dėl to, ko Seimo narių grupė teismo paklausė, ir teismas atsakė tik į tai, ko Seimo nariai klausė.
O Seimo narių grupė klausė tik dėl procedūrų, kurios aptartos 2015 gruodžio 23 d. patvirtintose Seimo laikinosios komisijos išvadose, bet ne dėl Pakso politinių teisių atkūrimo materialių pagrindų. Rezultatas – Seimo 2015 gruodžio 23 d. patvirtintos Seimo laikinosios komisijos išvados sukritikuotos tik iš dalies, tik procesiniu aspektu, bet tebegalioja materialinės teisės aspektu.
Na, ir paskutinis nesuprantamas dalykas, kuris krenta į akis, yra tai, kad į KT kreipiasi ne Seimo narių grupė, ne Respublikos prezidentas, ne Vyriausybė, o teisingumo ministras. Ko gi vertas toks ministro kreipimasis, jei Konstitucijos 106 straipsnis tokios teisės nenumato?
Ar tai nėra tik ministro viešųjų ryšių akcija sudaryti įspūdį visuomenėje, kad kažkas daroma? Ir eilinį mėnesį atsiskaitant Europos Tarybai, pasigirti, kad štai, mes, Lietuva, kasdien rūpinamės EŽTT sprendimo įgyvendinimu.
Jeigu ministras E. Jankevičius nori sužinoti daugiau, jeigu ministras nori KT paklausti visai ko kito, ko nėra KT nutarime, bet kas juodu ant balto parašyta Seimo 2015 gruodžio 23 d nutarimu patvirtintose Seimo laikinosios komisijos išvadose, tai vėl reikia labai nedaug. Reikia paskaityti šias išvadas. Jei skaitė, tai vertėtų paskaityti dar kartą nuo pradžios iki galo.
O dabar apie tai, kas rūpi teisingumo ministrui, R. Paksui, jo šalininkams bei Lietuvos valstybei, kurios valdžia, žinoma, nenori Europos Taryboje pasirodyti visiškai gėdingai, kaip apskritai neįgali įvykdyti EŽTT sprendimo Pakso byloje.
Egzistuoja visos teisinės prielaidos įgyvendinti EŽTT sprendimą, remiantis vien tuo, kas pasakyta Seimo dar 2015 gruodžio 23 d. patvirtintose Seimo laikinosios komisijos išvadose, o taip pat remiantis tuo, dėl ko apie šias išvadas pasisakė arba dėl ko nepasisakė KT savo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarime.
Kaip ir nuolat kartojama, vykdant EŽTT sprendimą, reikia keisti Konstituciją. Tam buvo parengti du pakankamai tinkami projektai, kuriuos abu Seimas atmetėte. Vieną jų, pirmąjį, Konstitucijos 56 straipsnio papildymą galima teikti iš naujo, nes praėjo daugiau nei metai po atmetimo. Galbūt šiuokart oponentai Seimo nariai, kol neišgalvojo naujos priesaikos doktrinos, nekiš „pagalių į ratus“.
Seimo 2015 gruodžio 23 d. patvirtintose Seimo laikinosios komisijos išvadose, sakoma, kad draudimas R. Paksui būti renkamu Seimo nariu ar Respublikos prezidentu negali būti galiojantis, nes jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei. KT 2016 m. gruodžio 22 d. dėl šio punkto su Seimu nesiginčijo (nutarime dėl šios aplinkybės nepasisakė, nes, kaip minėta, Seimo narių grupė to ir neklausė), tik pasisakė, kad dėl tokio prieštaravimo buvimo ar nebuvimo turėtų pasisakyti KT.
Bet pažymėtina, kad KT vėliau pasisakė ir tokiu klausimu, kad ES teisė turi aukštesnį statusą nei nacionalinė (2019 sausio 11 d. nutarimas dėl užsieniečio teisės gyventi Lietuvoje).
Taigi kokia išvada ir kita galimybė vykdyti EŽTT sprendimą? Paprastai tariant, Seimui (o ne teisingumo ministrui) reikėtų paklausti KT, ar materialinės teisės aspektu (procesinės teisės aspektu KT atsakymas aiškus) normalu, kai leidžiame Paksui kandidatuoti į Europos Parlamentą, bet neleidžiame tapti Seimo nariu ar Respublikos prezidentu. Kitaip tariant, ar Lietuvoje galioja viena demokratijos samprata, o Europoje kita?
Ar nėra taip, kad ES teisė demokratijos srityje pagal valdžios įgeidžius Lietuvoje gali galioti arba negalioti?
Pagaliau trečia EŽTT sprendimo įvykdymo reali galimybė: inicijuoti apkaltos R. Paksui atšaukimą tuo pagrindu, kad kaltinimai R. Paksui pareikšti apkaltos metu, vėliau nepasitvirtino. Seimo laikinosios komisijos išvadose tokia galimybė aptariama.
Aptariami ir įrodymų dėl R. Pakso padarytų veiksmų pagrįstumas. KT, kritikuodamas komisijos išvadas, nė žodeliu neužsiminė, kad Seimo komisijos pastebėjimai dėl R. Pakso kaltės įrodymų būtų neverti dėmesio ir nepasisakė dėl to, ar apkaltos peržiūra apskritai neįmanoma. KT tik pasisakė, kad peržiūrint apkaltą, Seimas privalo kreiptis ir į KT dėl išvados.
R. Paksas buvo kaltinamas atskleidęs valstybės paslaptį Jurijui Borisovui. Nepasitvirtino. Buvo kaltinamas, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas paveikti Žemaitijos kelius dėl savo draugų.
Nepasitvirtino, nes baudžiamoji byla Pakso atžvilgiu dėl tokio kaltinimo net nebuvo pradėta. R. Paksas buvo kaltinamas, kad sudarė su J. Borisovu sutartį, kad Paksas tapęs prezidentu už paramą suteiks J. Borisovui pilietybę. Nepasitvirtino, nes joks sutarties tekstas nerastas, o Borisovas milijonu rėmė ne Paksą, o viešą reikalą – savo favoritą rinkimų kampanijoje į prezidentus. Taip pat net nebuvo kalbų, kad Paksas bent dalį Borisovo milijono būtų įsidėjęs į kišenę.
Taigi ministras E. Jankevičius turi ne vieną galimybę ir teisinius argumentus inicijuoti EŽTT sprendimą ir realiais veiksmais patikinti Europos Tarybą, kad EŽTT sprendimas Lietuvoje yra vykdomas.