Saulius Jurkevičius. Ar atlaikys Lietuvos mokyklos dar vieną reformų bangą?

Šiandieninė Lietuvos švietimo sistema dėl nuolatinių ir savitikslių reformų yra atsidūrusi sudėtingoje situacijoje ir yra praradusi net realią galimybę iš esmės gerėti.

Mokytojų trūkumas priartėjo prie grėsmingos ribos, mokinių rezultatai prastėja metai iš metų, o bandymai diegti abejotinos vertės naujoves vis labiau išbalansuoja ir taip trapią švietimo sistemą.

Akivaizdu ir tai, kad politiniame lygmenyje nėra aiškiai suprantama esama situacija arba nenorima jos matyti, o švietimo bendruomenė yra tapusi nuolankia gerai neparuoštų reformų vykdytoja. Glumina ir tai, kad iš esmės nėra giliai įsisąmoninamas ir siekiamų reformų tikslas bei jų rengėjų idėjinis pasimetimas.

Visi gerai prisimename, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iniciatyva buldozeriniu būdu 2018 m. buvo įvestas mokytojų etatinis apmokėjimas, kurio įsivaizduojamos vizijos susikirtusios su realybe netrukus atsidūrė ties absurdiškumo riba. Nesulaukėme nei etatinio apmokėjimo, nei racionaliai sutvarkytos darbo apmokėjimo tvarkos. Tačiau gavome tokį apmokėjimą, kuris galėtų būti pavyzdžiu kitoms šalims su nuoroda „Taip daryti nereikia“.

Iki šiol murkdomės abejotiname valandų paskirstyme už veiklas mokyklos bendruomenei, kurių apskaita galėtų pasidomėti atsakingos institucijos arba įtakingi visuomenininkai. Siekiamybė įgyvendinti etatinį apmokėjimą ne tik, kad nepavyko, bet ir supainiojo apmokėjimą į tokį Gordijaus mazgą, kurį atrišti natūraliu būdu greičiausiai nebėra jokių galimybių.

Atėjusi į valdžią Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ambicingai užsimojo dar platesnėms reformoms. Tūkstantmečio mokyklų idėja nuo pradžių atrodė keistokai, kai vienoms mokykloms suteikiamas šis vardas, o kitos tarsi lieka neaiškaus skaičiaus apibrėžtyje.

Jau pats tūkstantmečio pavadinimo pasirinkimas, žinant, kad nuo pirmosios mokyklos įkūrimo Lietuvoje prabėgo tik 626 metai, yra daugiau nei keistokas. Belieka tik konstatuoti, kad mokyklų skirstymas pagal suteiktą pavadinimą įnešė dirbtinį mokyklų atskyrimą.

Tačiau daugelis reformų nublanksta ties ketinimu nuo šių metų rugsėjo mėn. pradėti įgyvendinti atnaujintą ugdymo turinį. Norint įgyvendinti tokio užmojo reformą, reikėjo tam labai gerai pasiruošti. Deja, tenka konstatuoti, kad faktiškai šiam procesui yra nepasirengta visais galimais aspektais. Neturime nei mokomųjų priemonių, nei aiškaus išaiškinimo dėl tarpinių egzaminų, nei sistemiškai paruoštų mokytojų, kurie būtų pasiruošę pradėti dirbti pagal atnaujintas programas.

Užtat turime daug pasimetusių lektorių ir nuolat besipainiojančių savo aiškinimuose reformos sumanytojų. Susidaro įspūdis, kad iš esmės nesuprantama į kokią apgailėtiną būklę yra stumiamas Lietuvos švietimas.

Aiškinant visuomenei reformos būtinumą, pasitelkiama įvairiausi manipuliavimo metodai, kuriais norima užglaistyti vis didėjantį nepasitenkinimą švietimo bendruomenėje, kuri praktiškai savo padėtį pradės suvokti rugsėjo mėnesį. Jau net ir tarp labai kantrių ir lojalių švietimo darbuotojų pasigirsta nedrąsūs pasisakymai, kad galbūt reikėtų šiais metais sustabdyti visus šiuos keitimus ir tik gerai pasiruošus pradėti juos įgyvendinti.

Turbūt nesugebėta gerai numatyti tokio keitimo iššūkių ir įvertinti pasekmių, kurios gali kilti mokiniams ir mokytojams. Išties negalima leisti šiomis sudėtingomis visam švietimui sąlygomis imtis įgyvendinti neparuoštos reformos. Reikėtų dar kartą gerai peržiūrėti ne tik programas, bet ir galiausiai aiškiai suformuluoti visų šių keitimų tikslą ir prasmę. Atnaujintas ugdymo turinys turi būti sinchroniškai pradedamas su paruoštais vadovėliais, pratybų sąsiuviniais ir užduočių pavyzdžiais. Visi šie suminėti dalykai turėjo būti pateikti bent kovo-balandžio mėn., kad mokytojai ramiai, be įtampos būtų galėję pradėti ruoštis naujiems mokslo metams.

Galiausiai keitimus reikėjo daryti nuosaikiai ir ne iš karto visų mokomųjų dalykų. Ypač svarbu buvo įvertinti jų būtinumą, o ne dirbtiniu būdu kilnoti temas iš vienos klasės į kitą arba įvesti naujas temas, kurios su konkrečiu dalyku beveik nesisieja. Tačiau turime situaciją, kai neatsižvelgiama nei į loginius argumentus, nei į didžiąją dalį mokytojų bendruomenės.

Rudenį mokyklose kils daug sumaišties ir psichologinės įtampos, kuri vienaip ar kitaip palies visą tiesiogiai su švietimu susijusią visuomenės dalį. Mokytojai pradės imituoti kompetencijų ugdymą, o mokymo procesas įgaus dar problematiškesnę raiškos formą, kurią galutinai sujauks miglotas ir jau dabar šlubuojantis mokinių vertinimas. Apie gerėjančius mokinių pasiekimus nesinorėtų net kalbėti, nes nestabilioje aplinkoje jie turi galimybę tik prastėti.

Tad labai gaila mokytojų, kurie yra įstumiami į dar vienos neparuoštos reformos lauką ir privalės imtis išgyvenimo taktikos. Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis. Apmaudu, kad tėvai turės kentėti visą šį absurdą ir ieškoti būdų, kaip padėti savo vaikams. Išties išleisti žmones į kelionę be aiškaus tikslo ir be reikalingų priemonių gali tik labai neatsakingi asmenys, kuriems nelabai rūpi kelionės dalyviai.