Savanorio iš Lietuvos dienoraštyje – karo Ukrainoje realybė iš pirmų lūpų

Vos prasidėjus karui, Arūnas Kumpis išvyko į Ukrainą ir iškart pateko į patį kovos veiksmų sūkurį – knygoje autorius fiksuoja prisiminimus karščiausių iš keturių misijų taškų. Žvalgybos ir diversijų padalinio sudėtyje jis tiesiogiai dalyvavo bei vykdė užduotis pavojingiausiuose Charkivo, Chersono, Donbaso fronto ruožuose.

Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europa nebuvo susidūrusi su tokio intensyvumo karu. Ukrainiečius užgriuvo brutali Rusijos karo mašina su savo naikintuvais, strateginiais bombonešiais, artilerija, balistinėmis raketomis. Visą šį puolimą turėjo atlaikyti paprasti, dažnai menkai pasirengę, nepakankamai ginkluoti Ukrainos gynėjai. Netrukus jiems į pagalbą patraukė šimtai savanorių iš viso pasaulio.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – Arūno Kumpio, savanorio iš Lietuvos, dienoraštį „Ukrainos karo audrose“, pasirodysiantį Vilniaus knygų mugėje tiesiai iš spaustuvės.

Knygoje išsamiai, diena po dienos ir be jokių pagražinimų aprašomos užduotys, kuriose autoriui teko asmeniškai dalyvauti, taip pat kareiviška buitis, laimėjimai bei netektys. Daug dėmesio skiriama naudojamos ginkluotės ir taktikos aprašymui. Įspūdį sustiprina chronologiška tvarka pateikiamos originalios nuotraukos, žemėlapiai, priešo perimtų pokalbių išklotinės, taip pat nuorodos į vaizdo medžiagą.

Knygą rekomenduoja Jonas Ohmanas, nevyriausybinės organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas: „Autentiškai, nuoširdžiai, provokuojančiai apie tikrąjį karą Ukrainoje. Privaloma perskaityti visiems Lietuvos piliečiams.“

Šios knygos pristatymas įvyks Vilniaus knygų mugės metu, vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.5 salėje. Dalyvaus autorius Arūnas Kumpis, renginį moderuos karybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

„Vagner taktika“. Lapkričio 1– 2 d.

Dvi dienas iš eilės trimis ekipažais vykome į tą pačią Bachmuto vietą, iš kurios paleisdavome dronus ir koregavome mūsiškių artilerijos ugnį. Darbo buvo daug, nes rusai vieną po kitos rengė atakas ir vis mėgino užimti keturis kilometrus į pietus nuo Bachmuto esantį Ivanhradą. Mūsiškių pozicijas šturmavo „Vagner“ samdiniai. Jų taktika smarkiai skyrėsi nuo reguliariosios rusų kariuomenės naudojamos taktikos. Paprastai link mūsų pozicijų voromis po vieną pajudėdavo dvi mažos (8–12 karių) grupės. Viena pagrindinė, kita – flanguojanti.

Juos lydėdavo dronas, kurio operatorius per atstumą realiu laiku perduodavo informaciją, kas vyksta priekyje. Kai tarp pagrindinės grupės ir pozicijų gynėjų užvirdavo kova, kita grupė nepastebimai užeidavo iš sparno ir mėgindavo atkirsti mūsiškius. Tačiau tai nereiškia, kad taip vyko nuolat. Šis karas – kaip džiazas, vyksta nuolatinė improvizacija. Pavyzdžiui, pastaruoju metu gavome informacijos, kad „Vagner“ mūsų belaisvius pradėjo naudoti kaip gyvąjį užtvarą šturmuojant pozicijas.

Lapkričio 1-ąją per vieną iš šturmo operacijų rusai nuo pagrindinės gynybinės grupės sėkmingai atkirto aštuonis mūsiškius. Kitos dienos ryte septyni iš jų jau buvo laikomi dingusiais be žinios, o iš tiesų – paimti į nelaisvę. Vėliau tai patvirtino ir „Vagner“ paskelbtas vaizdo įrašas. Vienam kariui pavyko išsiveržti iš apsupties ir sugrįžti pas saviškius. Turėjau galimybę asmeniškai išgirsti jo pasakojimą, kaip viskas vyko.

Tuo mūsų nesėkmės nesibaigė. Kitą dieną priešas prasiveržė prie kelių sankirtos tarp Zaicevės, Ivanhrado ir Opytnės. Pranešimai apie mūsiškių netektis tame ruože plaukė nuo pat ryto: du žuvę, keturi sužeisti. Vakare rusai jau kontroliavo tą strategiškai svarbią kelių sankirtą. Dabar jiems iš tiesų atsivėrė kelias į Opytnę, besiribojančią su Bachmuto priemiesčiais. Keturi mūsiškiai vėl buvo apsupti ir paimti į nelaisvę. Rusai juos išrengė, surišo rankas ir sušaudė. Dienos pabaigoje pakėlę droną virš to rajono, matėme juos nuogus, už nugarų surištomis rankomis, tebegulinčius ant kelio. [...]

„Vatnikai“ visur vienodi. Lapkričio 8 d.

Šiandien aš vėl komandoje su Zeneku. Dirbsime su „Kornet“ prieštankine sistema. Vėl ją naudosime ne pagal paskirtį, tai yra gyvajai jėgai, o ne šarvuočiams naikinti, nors dėl viso pikto į bagažinę, be šešių termobarinių raketų, įsimetame ir vieną kumuliacinę. Ką gali žinoti, gal pasitaikys koks tankas ar pėstininkų kovos mašina. Pastaruoju metu tai tapo retenybe, nes ir viena, ir kita pusė vengia savo techniką varyti arčiau nei per penkis kilometrus nuo priešo pozicijų, kur ją pasiektų prieštankinė raketa. Žinoma, pasitaiko išimčių. Pavyzdžiui, šarvuočiai pasirodo, kai reikia evakuoti sužeistuosius ar pristatyti amuniciją. Net tankai vis dažniau naudojami ne kaip prasiveržimo priemonė, o kaip artilerijos pabūklai. Jie priartėja saugiu atstumu, į priešininko pozicijas greitai iššaudo turimą sviedinių komplektą ir grįžta atgal.

Į vakarykštę poziciją atvykstame apie aštuntą valandą. Imame po dvi raketas ir traukiame tiesiai prie pagrindinio įėjimo į pastatą durų. Beldžiame. Netrukus duris atidaro ten įsikūrusių kareivių vyresnysis:

– Atleiskite, vyrai, bet gavau įsakymą jūsų nebeįleisti.

– Ir vėl? – nustembame abu su Zeneku.

Kurį laiką mėginame kalbinti, kad mus priimtų, tačiau veltui.

Kiek padelsę, tempiame raketas atgal prie automobilio, krauname į bagažinę ir važiuojame ieškoti kitos vietos. Pavažinėję po miestą, įsukame į vieno daugiabučio kiemą. Pastatas stūkso ant kalvos, todėl nuo stogo garantuotai matysime priešo pozicijas. Prie namo pastebime porą vyriškių, besikrapštančių prie laiptinės. Abiem maždaug po keturiasdešimt.

– Gal pasakysite, kaip patekti ant namo stogo? – vieno iš jų paklausė Zenekas.

– Nepateksite, nes įėjimas į viršų užvirintas, – atsakė šis.

Nusprendžiame patikrinti. Pastatome mašiną ir patraukiame prie laiptinės. Čia mums kelią pastoja kokių penkiasdešimties metų moteriškė.

– Neleisiu! – piktai šaukia.

– Kodėl?

– Todėl, kad paskui čia pradės lėkti sviediniai. Kaimyniniame name buvo įsikūrę kariškiai, todėl ir jį jau keliskart apšaudė.

– Apšaudys bet kuriuo atveju, nes mieste vyksta aktyvūs kovos veiksmai. Aplinkui beveik visi pastatai subombarduoti. Ir ne mes, o rusai dėl to kalti.

– O dėl Maidano irgi rusai kalti? – įsiterpia šalia stovintis vyriškis.

– O kuo čia dėtas Maidanas? – klausia Zenekas.

– Jei ne Maidanas, joks karas apskritai nebūtų kilęs, – pareiškia vyriškis.

Čia Zenekas nebeišlaikė:

– Ak tu, Putino utėle! Sėdi čia ir lauki rusų pasaulio? Tikiuosi, nudvėsi belaukdamas.

Apsisukame, sėdame į automobilį ir susinervinę važiuojame ieškoti kitos vietos.

Miesto vakarinėje dalyje ant kalniuko, privačių namų kvartalo pakraštyje, radome vietą, nuo kurios atsivėrė tiesioginis vaizdas į priešo ką tik užimtas pozicijas. Pastatome visureigį šiek tiek tolėliau, prie vieno iš namų tvoros. Imame raketų paleidimo sistemą bei porą raketų, traukiame prie kitoje gatvės pusėje stovinčio namo tvoros kampo. Surinkę įrangą laukiame, kol kitoje pozicijoje esantys mūsų dronininkai pakels droną ir ras mums taikinį. Ilgai laukti nereikėjo. Jau po kokio pusvalandžio Somas per stotelę pranešė, kad maždaug penki kilometrai nuo mūsų, prie karjero, mato kelis rusų pėstininkus. Zenekas randa taikinį optiniame taikiklyje, aš griebiu raketą, užkeliu ant paleidimo sistemos, užtaisau ir atsitraukęs kelis metrus prisispaudžiu prie žemės. Pasigirsta šūvis. Per visą kūną nusirita oro banga, ir raketa nuskrieja taikinio link. Po kokių trisdešimties sekundžių radijo stotelėje pasigirsta Somo riksmas:

– Tiesiai į snukį!!!

Raketa rėžėsi tiesiai į rusų pėstininkų būrelį.