Gerai, kad šiąnakt miške tarp medžių bent jau nereikėjo aklinoje tamsoje pagraibomis kasti daugiau nei keturių metrų ilgio apkaso ir grumtis su žemėse išsiraizgiusiomis šaknimis. Vos prieš kelias akimirkas nuovargio spaudžiamam kūnui pasidavus kovoje su miegu, pajaučiu stuksenimą bei raginimus keltis – laikas budėti.
Nakčiai apsirengiau visus turimus drabužius, tačiau kūną purto drebulys, o akys pralaimi kovą su tarsi kokių svarmenų tempiamais vokais. Apgraibomis į kareivišką kuprinę susigrūdęs miegmaišį ir kitus daiktus, vėl užsimaukšlinu šalmą bei ekipuotės diržą. Prožektorių šioje vietoje naudoti griežtai draudžiama – gali pastebėti priešas. Tikėdamasis numalšinti naktinį troškulį užsiverčiu kareivišką gertuvę, tačiau į burną nepatenka nė lašas vandens – gertuvės neįsidėjau į miegmaišį šalia kūno, taigi skystis užšalo.
Galvodamas apie šiltuose namuose lepinusią minkštą lovą ir karštos arbatos puodelį įsikabinu į patrulio bazę (tai vienas iš karių stovyklavietės tipų priešo teritorijoje) juosiančią virvutę ir judu link vadinamosios dešimtos valandos kampo, kuriame įsikūręs antrojo skyriaus kulkosvaidininkas. Kol kitas karys stebi išorinį perimetrą, rankomis įsitvėręs į kulkosvaidį stebiu savo šaudymo sektorių bei grumiuosi su miegu ir šalį užplūdusiu šalčiu.
Po valandos budėjimo ir papildomos valandos miego tiesiog ant miško samanų patiesto plono kilimėlio, keliasi visi stovyklavietės kariai. Aklinoje tamsoje turime persirengti, pasiruošti mūšiui ir pavalgyti. Vienu metu valgo tik pusė karių, kiti privalo stebėti savo šaudymo sektorių. 6 val. ryto išjudame vykdyti reido, tikslas – nukauti netoli mūsų įsikūrusius priešus ir perimti slaptą informaciją.
Vaizdas – ne iš karo zonos
Tai pasakojimas ne iš Ukrainos ir ne iš partizaninį karą aprašančių tekstų. Naktis miškuose šiomis dienomis leidžia Lietuvos kariuomenės baziniuose kariniuose mokymuose (BKM) ugdomi jaunuoliai.
Panaikinus privalomąją pradinę karo tarnybą (šauktinius) nuo 2010-ųjų visi šalies kariai yra ruošiami trijų mėnesių trukmės baziniuose kariniuose mokymuose Rukloje. BKM privalo praeiti visi, norintys įsidarbinti profesinėje karinėje tarnyboje. Šiuos intensyvius kursus kartais pasirenka ir savo gyvenimo su kariuomene nesiejantys piliečiai, jie tampa rezervo kariais.
Pirmosios akimirkos Rukloje
Rugpjūčio 4 d. Ruklos Juozo Lukšos mokymų centro pastate renkasi treninguoti, nesišypsantys skustagalviai. Nejauki atmosfera kiek slegia, drąsiau pasidaro tik pagalvojus, jog lygiai taip pat atrodau ir aš – tik prieš dieną nusiskutęs ilgus plaukus ir barzdą. Padėtį kiek pataiso vienspalvę pievą nudažančios merginos – jų čia 13 iš 79-ių 33-iąją BKM laidos tranybą pradėjusių būsimųjų karių. Merginos ir kariuomenėje gali nenusikirpti ilgų plaukų. Netrukus pasirodo karo policijos keturkojis pagalbininkas, jis atsakingai apuosto kiekvieno į Ruklą atvykusiojo daiktus, bet kokios svaigiosios medžiagos karinėje teritorijoje – tabu.
Jau pirmosiomis akimirkomis saulės kaitroje laukiant uniformų ir kerzinių batų prasideda psichologinis spaudimas. Kariais norinčius tapti jaunuolius lydintys seržantai nuolat kartoja, kad mes čia neištempsime, ir primygtinai klausinėja, ar dar nenorime „pas mamą”. Tokiam, atrodytų juokingam, spaudimui ištisai besikartojant visą savaitę, ne vieną išties ima persekioti mintis apie namus ir ten laukiančią laisvę. Juk po pirmosios savaitės išeiti jau bus nebegalima, tada tarnybos bandantys išvengti kariai galės būti teisiami pagal baudžiamąjį kodeksą už dezertyravimą.
Pravėrus kareivinių kambario duris pasitinka sovietinės metalinės dviaukštės lovos ir išklypusios aprūdijusios spintos. Vienoje patalpoje su keturiais dušais per pusvalandį privalo nusiprausti 66 vaikinai (kiti dušai paskiriami merginoms). Vis dėlto nė vienas jau laisvoje Lietuvoje užaugęs jaunuolis nesiskundžia. Šiltas vanduo yra, ūkinis muilas bei kriauklės drabužiams plauti – taip pat, ištisą parą veikia rūbų džiovyklos, – visa tai, pasak 1996-aisiais šalies kariuomenėje pradėjusio tarnauti vyresniojo seržanto, tikra prabanga.
Dešra už radiatoriaus
„Kuopa, kuopoje rikiuok!“ – pasigirsta žemas vyriškas balsas ir tarsi skruzdėlės į koridorių pasipila ką tik su aplinka susipažinę būsimieji kariai. „Pusryčiams pasiruošk“, „Batų valymui rikiuok“, „Rikiavimuisi pasiruošk“, „Rūkantys kuopoje rikiuok“ – į visus kuopos karius visada kreipiamasi vienaskaitine forma, tarsi į vieną individą.
Šokoladus ar kitus maisto produktus kareivinėse laikyti griežtai draudžiama. Keletą kartų karių daiktai būna išpurtomi, maistas konfiskuojamas, o savininkai gauna tarnybinius papeikimus. Iš kitų kuopų karių girdėjau, jog randamas maistas, net jogurtai yra ištaškomi, įtrinami į patalus, tada net storas antklodes turi rankomis išsiskalbti.
Arbata ir kava kareivinėse – prabangos prekė. Arbatinukus naudoti galima tik koridoriuje ir tik laisvalaikiu, o jo faktiškai beveik nėra. Nors oficialiai kariams kiekvieną vakarą priklauso apie dvi valandas laisvo laiko, pirmųjų devynių savaičių šiokiadieniais jaunieji kariai muštruojami nuo 5:45 val. ryto iki 21:45 val. vakaro, kol pasigirsta komanda „Kuopa, miegas!“. Toks intensyvumas yra suprantamas, juk ankstesnė metinė šauktinių ugdymo programa dabar yra suspausta į tris mėnesius.
Nepaisydamas gresiančių nuobaudų, mano kambarys (skyrius) suranda būdų taisykles apeiti – šokoladus lipnia juosta klijuojame po lova, sausainius įvyniojame į roletus, dešrą užkišame už radiatoriaus. Po kelių savaičių užpuolus pirmiesiems peršalimams jaučiame karštos arbatos stygių, tad slapta gauname arbatinuką. Arbatą verdame ir geriame slapčiomis, prie durų pastatome „slapuką“ (karį, įspėjantį apie artėjantį pavojų – instruktorių), o arbatinuką kišame po lova. Žinia apie tokią praktiką netrunka pasklisti po kitus kambarius, taigi laikui bėgant mūsų kambaryje atsidaro tarsi pogrindinė arbatinė.
Kambariuose siaučia „uraganai“
Keletą valandų pražygiavę saulės kaitinamoje rikiuotės aikštėje, vadinamajame „place“, grįžtame trumpo atokvėpio į kambarius, o čia jau praūžęs ir po visą kambarį patalus išsvaidęs bei šiukšliadėžę išvertęs „uraganas“. Nuo spintų ar palovių išsikrapštę savo patalus vėl pradedame klojimo ritualą pagal griežtai nustatytus reikalavimus: čiužinį įvystome taip, kad ant pakloto numetus monetą ši atšoktų į orą, nusmailinę it adatą pagalvės kampą nukreipiame į lubas, o siūles tam tikru kampu pasukame į duris. Klojant lovas prakaitas žliaugte žliaugia, vis dėlto intruktoriams niekaip neįtinkame, tad „uraganas“ pirmąsias dvi savaites tampa mūsų kasdieniu palydovu.
„Jeigu nedaėjo per galvą, daeis per kojas ir rankas“
Ypatingas dėmesys čia skiriamas juodiems kario batams – jie nuolat privalo blizgėti it veidrodis. Kasdien bent keletą kartų išgirstame „Kuopa, batų valymui kuopoje rikiuok!“. Nesvarbu, tavo batai blizga ar ne, visi be išimties privalo eiti į dūmuose skendinčią rukyklą ir nuodytis nikotinu – tai vienintelė vieta, kurioje leidžiama naudoti juodą batų vaksą, visur kitur – batai blizginami nuolat kišenėje nešiojama kojine.
Jau pirmą dieną rikiuotės pratybų metu instruktoriai pasiunčia aiškų signalą, jog dėl „kerzų“ kariuomenėje nejuokaujama – dvylika karių parašo tarnybinius pranešimus dėl neva nepakankamai tvarkingų batų.
Panaikinus Rukloje prieš tai veikusį kalėjimą-vienutę, kurioje būdavo patupdomi nedrausmingi šauktiniai, pasiaiškinimai raštu tapo veiksminga drausmės priemone. Juk dauguma BKM dalyvių siekia įsidarbinti kariuomenėje, o bet kokia nuobauda asmeninėje byloje šansus mažina. Dėl šios priežasties dažnai vietoje „tarnybinių“ kariai savo noru renkasi fizinius darbus arba „savarankišką sportavimą“ – taip subtiliai kariuomenėje vadinamos fizinės bausmės: atsispaudimai, atsilenkimai, tūpčiukai ir kt. Čia dažnai išgirsi posakį (lietuvių kalba netaisyta): „Jeigu nedaėjo per galvą, daeis per kojas ir rankas“.
„Tamsta, seržante, savarankišką sportavimą baigiau. Leiskit stot.“ – tokia fraze padaręs 50 atsispaudimų, tačiau dar vis atsispaudimų padėtyje gulintis karys privalo kreiptis į vyresnįjį. Tik išgirdus teigiamą atsakymą galima atsistoti.
Šiaulietis Justas, šiuo metu jau dirbantis garbės sargybos kuopoje, už paliktą kompasą turėjo „savarankiškai sportuodamas“ padaryti 1500 atsilenkimų, prie kurių dar prisidėjo papildomi 300 už nelaiku užduotą klausimą apie rūkymą. Tokiu atveju tenka nusibraižyti lentelę ir per nustatytą laikotarpį atsiskaityti kuopos budėtojams.
Justas BKM’e yra vienas iš vadinamųjų „zaliočikų“ – karių, kurie pasižymi dažnai gaunamomis nuobaudomis. Tokių žvaigždučių kiekviena kuopa paprastai turi bent po kelias. Beje, žodis „zaliotas“ (nusižengimas) yra vienas iš šalies kariuomenėje išlikusių rusiškų reliktų, kaip ir dažnai vartojamas žodis „kūbrikas“ (kareivinių kambarys). Šiems žodžiams kasdien kompaniją Lietuvos kariuomenėje palaiko riebūs rusiški keiksmažodžiai.
Jei per žioplumą kur nors palikai ginklą, gali tekti papildomai nešiotis „granatsvaidį“ – miške rastą dešimtis kilogramų sveriantį drėgną rąstą. Pratybose miške ant pečių tempiant 30-40 kilogramų sveriančią kurprinę, ekipuotę ir ginklą, sukandus dantis tenka nueiti ne vieną kilometrą, taigi dar papildomai „granatsvaidžius“ tempiantys kariai primena link Golgotos kalno savo kryžius nešančius nukryžiuotuosius. To prisižiūrėję kariai net ir į tualeto kabiną ar dušą eina tvirtai suspaudę savo automatus.
Teksto tęsinį skaitykite žemiau.
Koridoriaus vidurys – tik vadams
Vis dėlto, nepaisant atsispaudimų ir be perstojo rikiuotės aikštėje zulinamų kareiviškų rikiuočių, pirmosiomis savaitėmis didžiausi karių išbandymai yra ne fiziniai, o emociniai. Karinė tvarka, absoliuti hierarchija, ypač intensyvi dienotvarkė bei daugybė kitų suvaržymų reiškia visišką individualios laisvės ir asmeninio „aš“ praradimą.
Kariams, pasak vadų, per daug atsipalaidavus, bėgiojimas koridoriuose būna pratęsiamas, taigi 33-ioji BKM laida „savarankiškai sportuoja“ dar papildomas dvi savaites po priesaikos. Ir bėgti reikia ne bet kaip, o tik koridoriaus šonais, kadangi vidurys – paliekamas vadams. Ne kartą pasitaikė, kai įsibėgėjęs karys tiesiogine žodžio prasme nuskina iš kambario beišlendantį ginklo brolį ir parbloškia jį ant žemės.
Individualiai į kiemą kariams išeiti draudžiama, net norėdams nusipirkti šokoladuką kareivinių koridoriuje įrengtame aparate privalai gauti leidimą. Taigi trumpomis poilsio akimirkomis kariai įsikuria savo kambariukuose, kur gulėti ar sėdėti ant lovos ar žemės – griežtai draudžiama, telieka naudotis kiekvienam BKM dalyviui individualiai priskirtomis taburetėmis.
Paprastai iš kiekvienos kuopos po pirmosios savaitės pasitraukia apie 20 proc. narių. Ši taisyklė pasitvirtina ir 33-iojoje BKM laidoje – jau po penkių dienų Ruklą palieka 14 jaunuolių. Vis dėlto pirmąjį karinės tvarkos šoką atlaikiusiems kariams BKM taisyklės padeda kitomis akimis pažvelgti į kasdienius „laisvėje“ turimus patogumus. Būdamas Rukloje pasiilgsti ir pradedi vertinti elementarų pasivaikščiojimą, arbatos puodelį, drybsojimą ant sofos ir kitus kasdienius gyvenimo šiaip jau neįvertinamus džiaugsmus.
„Tamsta, leiskit kreiptis į tamstą“
Pirmosiomis savaitėmis susiduriame su sunkumais netgi bendraudami su savo vadais. Kiekvienas kreipimasis ar atsakymas hierarchija ypatingai besiremiančioje organizacijoje yra aiškiai reglamentuotas ir, nors tereikia išmokti keletą pagrindinių frazių ir taisyklių, prieš vyresniuosius nuolat raudonuojame kaip darželinukai.
Štai koridoriuje sutinku nedrįstančias į instruktorių kambarį užeiti merginas. Iš šono komiškai atrodanti situacija tampa pakankamai suprantama atsižvelgiant į užėjimo į vadų kambarį taisykles.
Pagal reglamentą, būtina pasibelsti ir tik sulaukus teigiamo atsakymo leidžiama siaurai pradaryti duris. Per plyšelį įkišus galvą ir apsidairius, kokio rango kariai yra kabinete, tenka paprašyti vyriausiojo pagal laipsnį kario leidimo užeit. Užėjus kreipiesi į kiekvieną vadą pradedant nuo vyriausiojo ir prašai leidimo kalbėti su hierarchiškai po juo einančiu instruktoriumi, kol galiausiai pakalbama su norimu vyresniuoju. Tada vėl kreipiesi į vyriausiąjį karį prašydamas leidimo išeiti. Kalbėdamas karys visada privalo stovėti pozicijoje „ramiai“, o kiekvieną leidimą turi palydėti žodis „Klausau“.
Visa tai skambėtų maždaug taip:
-Tamsta kapitone, leiskite užeit.
-Užeik.
-Klausau. Tamsta kapitone, leiskite kreiptis į tamstą leitenantą.
-Kreipkis.
-Klausau. Tamsta leitenante, leiskite kreiptis į tamstą seržantą.
-Kreipkis.
-Klausau. Tamsta seržante, (pristatai, klausimą, dėl kurio atėjai).
Seržanto žodžiai.
-Klausau. Tamsta kapitone, leiskite eit.
-Eik.
-Klausau.
Testai „traukinyje „Vilnius-Kaunas““
Civiliams galvojant apie karius dažniausiai vaizduotėje iškyla nuolat fiziškai muštruojami vyrai, tačiau baziniai kariniai mokymai priverčia tokį įsivaizdavimą persvarstyti. Koridoriaus gale sustačius taburetes įkuriamoje improvizuotoje auditorijoje kariai kas dieną gvildena kariuomenės struktūros, ginklų charakteristikų (automatų G36 ir AK4 (G3), vidutinio kulkosvaidžio FN MAG, granatsvaidžio AT4 Heat, granatų, minų ir kt.), karo topografijos, taktikos, karo inžinerijos ir kitokią mūšyje svarbią teoriją.
Po kiekvienos išmoktos temos žinios patikrinamos „traukinyje Vilnius-Kaunas““ – taip kuopoje vadinamos palei koridoriaus sieną į eilę sustatytos taburetės. Pastarosios mums atstoja stalus, taigi testus laikome klūpėdami ar sėdėdami ant plikų plytelių. Tik po valandų, praleistų koridoriuje, mokomės praktinių įgūdžių ir, žinoma, laikome praktinius testus. Pavyzdžiui, vien modernaus vokiško automato G36 ginklo valdymo testas (GVT) susideda iš daugiau nei 100 veiksmų. Pridėjus testo metu tvyrančią įtampą, baigus laikyti GVT nuo veido upeliais žliaugia prakaitas.
Visi rezultatai nuolat vedami į gremėzdišką „Excel“ lentelę – taip gaunamas kario reitingas, vėliau nulemiantis įsidarbinimo galimybes. Krizės laikais kariuomenės biudžetui pasiekus gėdingas mažumas tarp kandidatų į profesinę tarnybą vyravo stipri konkurencija, tačiau gerėjant finansinei situacijai ir dauginant etatus, daliniai nebeužpildo vietų ir pradeda varžytis dėl šviežiai iškeptų karių. Pasiekti rezultatai tampa nebe tokie svarbūs.
30 litų už 20 cigarečių
Dažnas fizinis krūvis nepriverčia jaunųjų lietuvaičių mesti rūkyti. Atvirkščiai, vos tik pasitaikius galimybei rūkykla skendi anglies monoksido ir kitų žudančių dujų debesyse. Rūkyti nesutrukdo ir papildomi suvaržymai – cigaretei skiriamos 2-5 minutės, rukymai tik kas valandą ir tik visiems kartu.
Nerūkantieji Rukloje pasirodo turintys mažiau teisių nei rūkantieji ir privalo nuolat kvėpuoti vėžį sukeliančiais dūmais rūkyklose – batų valyklose, kuriose kasdien privalu apsilankyti bent keletą kartų.
Jau dešimt metų nuo keturiolikos rūkantis Mantas (vardas pakeistas) užčiuopia sėkmingą verslo gyslą. Tik du kartus per tris mėnesius išleidžiamiems jauniesiems kariams jau pirmosiomis savaitėmis pradeda trūkti cigarečių. Nuolatinį rūkalų tiekimą užsitikrinusio vaikino kainos prasideda nuo 15 litų už pakelį, vėliau pakyla iki 20, o finalinių pratybų metu Mantas įžūliai reikalauja ir 30 litų už 20 cigarečių.
Jaunuolio logika paprasta: konkurencijos nėra, taigi nuo nikotino priklausomi lietuvaičiai mokės nustatytą kainą arba liks nerūkę. Ir išties: kai po kelių valandų apkasų kasimo ištroškusiems kariams kalbant apie begalinį troškulį, atsiranda karių, trokštančių cigarečių kur kas labiau nei gyvybei būtino vandens.
Nors šalia mūsų yra įsikūrusi ir panašaus dydžio amerikiečių kuopa, pastarųjų rūkymo mastai pasirodo nepalyginimai mažesni nei Lietuvos karių. Amerikiečiai nepaliauja stebinti ir ypač geromis manieromis, mandagumu. Į Lietuvą atsiųsti oro desantininkai, o vėliau ir pėstininkai, niekada neina per lietuvių karių rikiuotės priekį, visada mus praleidžia, sustoja bei kantriai laukia, kol, pavyzdžiui, visa kuopa sueis į valgyklą.
„Nugalėsim arba mirsim“
Siekdamas į kariuomenę pritraukti daugiau jaunuolių krašto apsaugos ministras Juozas Olekas neseniai panaikino privalomą sveikatos patikrinimą, kuris dažnai užverdavo lietuvaičiams duris į ginkluotąsias pajėgas dar prieš atvykstant į Ruklą. Tuo pačiu metu ministras paskelbė, jog nuo šiol pirmenybė eilėje į BKM bus teikiama tiems, kurie norės po mokymų tapti profesionaliais kariais.
Nors tokia pertvarka atrodo racionali atsižvelgiant į išaugusių naujų karių poreikį, kartu ji gali išryškinti šalies ginkluotojų pajėgų ydas, su kuriomis Rukloje susidūriau akis į akį.
Lietuvos kariuomenei pavyko visiškai išginti vadinamąją sovietinę „dedovščiną“. Kariai šiandien rengiami pagal ypač intensyvią mokymų programą absoliučios disciplinos terpėje. Vis dėlto Lietuvos kariuomenėje vertybinis, patriotinis karių ugdymas ir jų motyvacijos ginti savo tėvynę kėlimas apsiriboja tik kasdieniu „Tautiškos giesmės“ giedojimu, trispalvės pakėlimu ir nuleidimu, žygiuojant dainuojama lietuvių liaudies daina ir užvedančia skanduote. O atnaujinti įgūdžius sukviesti rezervo kariai net ir į vėliavos pakėlimą ir nuleidimą nesivargina ateiti.
Per tris mėnesius BKM mums nė karto nebuvo užsiminta apie dabartinę geopolitinę situaciją, augančią realaus karo tikimybę. Nė karto neaptarėme priesaikos reikšmės bei jos teksto žodžių prasmės, karių motyvacijos kovoti už Lietuvą. Neišgirsi baziniuose mokymuose ir ką reiškia mokamojo pulko herbas bei šūkis „Nugalėsim arba mirsim“, o juk jis ginti tėvynę pasiruošusioje kariuomenėje kovinę dvasią turėtų kelti kasdien nuo ryto iki vakaro.
Kokia bedantė šalies švietimo sistema, atspindi ir situacija, kai su manimi miške budintis karys nusistebi išgirdęs istorijas apie tarpukario Lietuvos partizanų kovas, esą apie šį ir kitus valstybės istorijos laikotarpius jis nelabai ką žino. O juk Ukrainoje šiuo metu didžiausias pergales skina antiteroristinių pajėgų ir dešiniojo sektoriaus savanoriai. Jų įkvėpimo šaltinis – partizaninių Ukrainos karų didvyriai.
Nors kariuomenėje sutikau motyvuotų ir savo šalį ginti trokštančių idėjinių lietuvaičių, nemaža dalis jaunuolių po mokyklos prie šalies aktyviojo rezervo prisijungia tik dėl nuolatinio darbo ir atlyginimo, ankstyvos pensijos ir kitų privalumų. Įdomu, kokį kovinės motyvacijos lygį tokie kariai parodytų prasidėjus agresijai prieš Lietuvą?
Tautiškos giesmės „chorų karai“
Besibaigiant ketvirtai bazinių karinių mokymų savaitei ateina diena, kai duodame Lietuvos kario priesaiką. Dėl šios priesaikos gali tekti paaukoti savo gyvybę ginant šalį nuo žymiai didesnių priešo pajėgų, tačiau priesaikos tekstą pirmą kartą išgirstame tik repeticijos metu. Nei prieš, nei po priesaikos ceremonijos nesivarginame padiskutuoti apie jos reikšmę ir galimas pasekmes.
„Jei prasidėtų karas, susikraučiau lagaminus ir lėkčiau kuo toliau“, – tokius žodžius po priesaikos ceremonijos atviro pokalbio metu išgirstu iš kelių karių. O tik prieš kelias dienas šie vyrai pasižadėjo „negailint jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę“.
Įsiminė ir situacija, kai vos prieš kelias valandas prisiekusiu kariu besididžiavusi motina pasimetė iš sutikto žmogaus išgirdusi užuominas apie galimą karą. Didžiavimasis kariu kažkur staiga pradingo, moteriškė puolė tildyti išsišokėlį, dengti kario ausis nuo baisios realybės ir bėgti į šoną – štai tokia ir motyvacija mirti už savo valstybę.
Ne vienas Rukloje kalbintas Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karys (pagal idėją savanorių gretas turėtų rinktis už savo šalį mirti pasiryžę patriotai) Rukloje taip pat atvirai prisipažįsta, jog „savanoriauja“ dėl pinigų. Tokį dalies savanorių požiūrį patvirtina ir į KASP pajėgas su tam tikru abejingumu žiūrintys instruktoriai.
Šiuos niūrius patriotiškumo pavyzdžius per 12 BKM praleistų savaičių praskaidrina vis garsiau rikiuotės aikštėje skambantis himnas ir pavienių instruktorių žodžiai ar iniciatyvos. Vieną vakarą kareivinėse surengiame „chorų karus“ – du kuopos būriai koridoriaus gale sustoja vienas priešais kitą ir po keletą kartų gieda Vinco Kudirkos tautišką giesmę. Taip stipriai ir gražiai skambančio Lietuvos himno dar nesu girdėjęs.
„Pliusai“ valgyti žygiuoja atskirai
Kaip ir kiekvieną dieną, 5:50 ryto išsirikiuojame rikiuotės aikštėje rytinei mankštai – apšilimo ir tempimo pratimai, pusantro kilometro bėgimas, atsispaudimai ir atsilenkimai. Netikėtai atšalus orams tamsų, lietingą ir vėjuotą rytą sportuoti išjudame tik su tinkliniais marškinėliais. Po mus gerokai palepinusių karštų rugpjūčio orų maždaug pusė jaunųjų karių pradeda chroniškai kosėti ir nuolat pūsti varvančią nosį, tačiau į medikus dėl atleidimo nuo fizinio krūvio kreipiasi tik maža dalelytė. Taigi dviems savaitėms karių rikiuotės choras atlieka giesmes žemomis chroniško kosulio natomis.
Kariai baziniuose kariniuose mokymuose bijo sirgti oficialiai, kad tik nepraleistų per daug valandų, dėl kurių galiausiai gali būti neįskaitytas visas kursas. Negana to, čia nėra slepiamas karių žeminantis požiūris į sergančiuosius. Atleidimus pasiėmę BKM kariai, dar vadinami pliusais dėl jų krūtinę puošiančių didelių raudonų pliusiukų, rikiuotėje stovi ir valgyti žygiuoja atskirai nuo visų. Tokie atsiskyrėliai dažnai sulaukia kandžių replikų ir smerkiančių žvilgsnių iš kitų ginklo brolių.
Pliusukų nepasiėmę kariai toliau išbalę sportuoja ir naktimis kosulio lavinomis atakuoja miegoti bandančius kambarių draugus. Po priesaikos savaitgaliui namo grįžusio Martyno (vardas pakeistas) gydytoja įžvelgia jau pajuodavusius nuo plaučių uždegimo bronchus, taigi vėl į kariuomenę grįžęs šiaulietis fizinį krūvį derina su atsivežtais stipriais antibiotikais.
Galiausiai visa kuopa pripranta prie atšalusių orų, užsigrūdina taip, kad ir minusinė temperatūra bei „šlovės take“ finalinių pratybų metų įveikiamas ledinis vanduo tampa nebebaisūs. Tie, kas labai nusialina, sveikatą galės lopytis baigę mokymus ir grįžę į namus.
Mergina iš pratybų lauko draugę išneša ant rankų
Rugsėjo-spalio mėnesiais praleidžiame devynias ištisas paras miškuose (šešis kartus po parą ir finalines – trijų parų pratybas). Papildomai dienomis ir naktimis išbandome praktines karo topografijos žinias, Gaižiūnų poligone šaudome iš automatų, granatsvaidžių (specialios imitacijos), mėtome imitacines ir kovines granatas.
Bazinių karinių mokymų programa grindžiama miškų – partizaninio karo įgūdžiais. Paras trunkančios pratybos miškų sąlygomis dėl didelio fizinio krūvio, šalčio bei naktinių išbandymų ir miego trūkumo iš ugdomų šviežių karių pareikalauja daugiausiai fizinių ir psichologinių jėgų. Vis dėlto žymi dalis šiuolaikinio karo greičiausiai vyktų miestuose, taigi Lietuvos rezervo kariai nebūtų pasiruošę kovoms urbanizuotose teritorijose.
Po dar vienos miške praleistos paros 6:00 ryto pelkėtu miško keliuku brendame Ruklos kareivinių link, tačiau judėjimą nuolat sustabdo kuopos priekyje einančios merginos. Pečiai vos išlaiko amunicijos svorį, kojos sminga į dumblą, keli pusiausvyros neišlaikę kariai tarsi nupjauti medžiai krenta į permirkusį juodžemį.
„Ir vėl tos prakeiktos mergos“, – stabdymais piktinasi nuovargio iškreipti vyrų veidai, pro sukąstus dantis išsprūsta keiksmažodžiai. Priekyje tuo metu viena iš moteriškosios lyties karių nebeįstangia panešti kuprinės, sunkiai keliasi nuo žemės. Tokia situacija pasikartoja keletą kartų – vis labiau apsunkina visos kolonos judėjimą miško tamsoje.
Nors kartais pagalbos ranką moterims ištiesti tenka ir už jų einantiems augalotiems vyrams, dažniausiai savo skyriuje sunkumus išsispręsti turi pačios merginos, taigi dalis kartais jau su ašaromis akyse einančių panelių sunkiausiomis akimirkomis perima iš silpnųjų draugių kuprines ir bendrai neša papildomą svorį. Intensyvių „judu-dengiu“ pratybų metu pasitaiko situacija, kai iš improvizuoto mūšio lauko pervargusias drauges merginos išneša savo rankomis.
Nors merginoms baziniuose kariniuose mokymuose nustatyti žemesni kario fizinio parengimo testo (KFPT) reikalavimai, aprašytos situacijos parodo, jog dažnai fiziškai žymiai smulkesnės lietuvaitės kariuomenėje privalo vienodai su vyrais iškentėti visus kariui skirtus išbandymus. Beje, net ir KFPT testui ne visoms merginoms reikia išimčių. Viena smulkutė, vos metro penkiasdešimties centimetrų ūgį perkopusi blondinė filologė padaro virš šimto atsilenkimų, panašų skaičių atsispaudimų ir priverčia ne juokais susigėsti daugybę pradžioje fizinio testo net neišlaikančių vaikinų.
Tačiau yra dalykų, kuriuos įvykdyti moterims sekasi sunkiau. Pasitaiko komiškų situacijų, kai, pavyzdžiui, improvizuotame minų lauke sprogus sprogstamajam užtaisui merginų skyrius sugriūna ant žemės, o juk taip realybėje gali greičiausiai susisprogdinti.
Savo noru iš BKM pasitraukia tik viena moteris (dar viena išeina dėl kojos traumos). Vyrų iš 33-iosios BKM laidos atkrenta 18.
6-asis „miškas“ ir aukščiausios klasės duobkasiai
Spalio 14-15 dienomis kaip visada atsikeliame 5:45 ryto, už kelių minučių jau tikriname žygio ekipuotę, apsiskutę ir pavalgę pusryčius 7:30 mes jau pakeliui į 6-ąjį „mišką“ (taip vadiname vienos paros pratybas Ruklą juosiančiuose miškuose).
Ant pečių daugiau nei 40 kg svorio (kuprinė – 25-30 kg, ginklas su pilna dėtuve – 4,3 kg, kulkosvaidžių šovinių dėžutės su pilnomis juostomis bei papildomas ginklo vamzdis – 10 kg, plius šalmas, ekipuotės diržas, uniforma, „kerzai“) ir, nors iki pratybų lauko kokias 2 valandas einame tik keletą kilometrų, pečius ir nugarą veriantis skausmas verčia nuolat pečiais pasimesti kuprinę į viršų – taip bent jau keliems žingsniams jauti palengvėjimą.
Pasiekę poligoną formuojame žiedinę gynybą ir dalyvaujame išsilaipinimo iš šarvuočio M113 pratybose – lipam, važiuojam, išsilaipinam, formuojam kovinę grandį, bėgam per laukus į pradžios tašką ir vėl kartojam. Tada pasiimame imitacines granatas, šokame į apkasą ir šaudome į atvažiuojantį šarvuotį, jam priartėjus prie pat galvos neriame žemyn po daugybę tonų sveriančia karo mašina ir tik jai pravažiavus apsisukę metame į liuką granatas.
Dar keletą valandų pasitreniravę gynybos taktikas, "judu dengiu" judėjimą kovos lauke su imitaciniais šoviniais bei vakarienei pavalgę sausą davinį, 23:00 gauname koordinates karo topografijos pratyboms. Tuo pačiu metu prasideda nestiprus lietus, trukdantis ant žemėlapio susižymėti maršruto taškus. Beje, ir vakarienės valgymas miško pratybų metu nėra paprastas. Kol vienas karys žiedinėje gynyboje gulėdamas ruošia maistą, kitas dengia savo šaudymo sektorių. Tas pats vyksta ir einant į tualetą krūmuose.
Susižymėję taškus ir susidarę orientacinį maršrutą išjudame poromis ir apie 10 kilometrų ieškome miškuose sukabintų atžymų. Apie 2:00 nakties prasideda liūtis ir pila kaip iš kibiro iki pat 6:00 ryto. 2:45 tarsi ką tik su rūbais išsimaudę pasiekiame finalinį tašką, tačiau reikia laukti, kol susirinks visi, taigi apsisaugojimą nuo lietaus imituojame apsidengdami laminuotu žemėlapiu ir atsirėmę į pavienės lauko pušelės kamieną.
5:30 gauname komandą tamsoje užkasti visus prieš tai iškastus apkasus ir po 6:00 pajudame kareivinių link vėl tuos pačius keletą kilometrų tik šįkart jau su papildomais kilogramais prie jau minėtų 40 kilogramų svorio, kadangi kuprinė, drabužiai, batai – viskas kiaurai permirkę.
Pasiekus Ruklos teritoriją būrio vadas duoda komandą pradėti kuopos dainą „Augo kieme klevelis”, tačiau šįkart neskambame kaip stiprūs kariai – nuo nuovargio, šalčio ir drėgmės kažkur pradingo vyrų balsai.
Nemiegoję grįžtame į kareivines, jas staiga užtvindo iš miško kartu su purvinais ir kiaurai permirkusiais drabužiais parsineštų pelėsiais atsiduodančių kvapų bangos. Pusryčių metu nebepavyksta normaliai išsėdėti, nes kūno nebeišlaiko nugaros raumenys, o iki pat vakaro dar laukia užsiėmimai – kovinės savigynos, dujokaukės ir ABC (atominio, cheminio, biologinio ginklo) saugos kostiumo testai, ginklo valymas.
Automatui pertaisyti – atsarginis kulkosvaidžio vamzdis
BKM dalyvius šalies kariuomenė jau aprūpina moderniais vokiškais G36 automatais, kurių valymas tetrunka keliolika minučių. Visgi 33-ioji BKM laida po kiekvienų pratybų ginklų valymui skiria 1-3 valandas, kadangi į miškus einame nešini prieš 30-40 metų pagamintais AK4 (užsienyje žinomais G3 pavadinimu). Šiais ginklais paprastai yra aprūpinami krašto apsaugos savanoriai.
Jau tarnybos pradžioje paaiškėja, kad kariuomenė nebeturi, o vėliau – kad neranda logistinių galimybių atvežti, G36 ginklams skirtų imitacinių šovinių. Dėl šios priežasties papildomai privalome išlaikyti ir AK4 ginklo valdymo testą, nors pastarasis ginklas nėra įtrauktas į oficialią BKM programą.
Vos prasidėjus pratyboms miškuose šie ginklai pradeda strigti, kadangi yra ypač jautrūs smėliui ir žemėms. Bėgant, klūpint, gulint ir šliaužiant laukais bei miško keliukais nuo purvo ginklo apsaugoti nepavyksta. Lauko gynybos pratybų metu ginklas apkase taip užstringa, kad nebesugebu iššauti nė vieno šūvio. Į pagalbą pasitelkiu atsarginį kulkosvaidžio vamzdį ir iš visų jėgų trankau juo per AK4 užtaisymo rankenėlę, kol galiausiai pavyksta pertaisyti užstrigusį šovinį ir iki dar vieno strigimo atlikti keletą šūvių.
Galynėdamiesi su senaisiais kariuomenės arsenalo ginklais tarpusavyje su kitais kariais nuolat pusiau juokais, pusiau rimtai spėliojame, kaip su tokiais ginklais sektųsi kovoti prieš patikimaisiais „kalašnikovais“ ginkluotus rusų agresorius.
Šlovės takas
Galiausiai po trijų finalinių pratybų parų išbandymų išaušta paskutinis rytas miškuose ir priešpaskutinis – baziniuose kariniuose mokymuose. Ant miško samanų apsirengę plonytes dykumų uniformas, savuosius drabužius bei sausus apatinius sugrūdame į juodus polietileninius maišus, kurie po „Šlovės tako“ mūsų lauks jau Ruklos kareivinių teritorijoje.
Netrukus pro raudonų dūmų užsklandą į kliūčių ruožą patenka pirmieji 33-iosios BKM laidos kariai. Bėgame balomis, lipame per dvimetrinę rąstinę sieną, kopiame iš sukabintų padangų pastatyta aukšta užtvara, griūname į ledinį vandenį ir iriamės tolyn palindę po spygliuotos vielos tinklu. Vėl bandome bėgti, tačiau kojos į dumblą sminga iki kelių, šaltas vanduo stingdo šlaunų raumenis, taigi tik lėtai purvu brendame link pripažinimo.
Pakylame medine sienele ir pradedame šliaužti aukštai įtvirtintu rąstu, lendame į tamsų pakastų padangų tunelį ir sustingusiomis rankomis stumiamės tolyn, kol pasigirsta ties finišu strikinėjančių permirkusių karių plojimai ir palaikymo šūksniai. Viso tako metu karius drąsina ir kuopos vadai, kurių akyse galiausiai užsitarnaujame pagarbą.
Visiems susirinkus, žvyru šliaužiame į šalia poligono stūksantį miško kalnelį, nuo viršūnės ridenamės žemyn, apsvaigę vėl stojamės ir formuojame „vorą po tris“. Sustingusių kojų nešami pasileidžiame kareivinių link. Prieš akis išnirus Mokomojo pulko teritorijos vartams užtraukiame kuopos skanduotę. „Nugalėsim arba mirsim, kol gyvi tėvynę ginsim“, – pro vartus kaip nugalėtojai įbėgame į gyvą, mums pagarbą išreiškiančių karių koridorių.
Priartėję prie savųjų kareivinių, lendame po ledine gaisrinio čiaupo srove, galiausiai vėl vora po tris bėgame iki prausyklos, kur po karščiausio vandens srove pusvalandį šildome sušalusius ir nuvargusius kūnus. Baziniuose kariniuose mokymuose teliko tik formalumai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.