M. Kaseliauskas prabilo. Ir beveik iškart nutilo. Turbūt ne iš blogos valios. Anot jo, priežastis paprasta. Tiesiog yra tokia įstaiga, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI), kuri nurodė, kad prieš teikdamos informaciją apie vieno ar kito asmens galimus nusižengimus, valstybės institucijos turi atsiklausti to asmens leidimo.
Tokią poziciją galima suprasti, jei kalbama apie eilinius tarnautojus, verslininkus ir pan. Bet čia toli gražu ne tas atvejis.
Politikai – Seimo nariai, ministrai, viceministrai, savivaldybių tarybų nariai – yra vieši asmenys. Ir ne šiaip sau vieši asmenys, o tokie asmenys, nuo kurių tiesiogiai priklauso, kaip atrodo ir atrodys kiekvienas rajonas, miestas ir visa valstybė. Bet jeigu tarp jų yra įtariamų neteisėtu praturtėjimu – pavardžių minėti negalima. Matote, jeigu pasakysite, kad konkretus asmuo gali būti neteisėtai susikrovęs turtus, taip jūs pažeisite jo privatumą ir šventą teisę į asmens duomenų (šiuo atveju – vardo ir pavardės) apsaugą.
Pasitelkime konkretų Seimo narių atvejį. Anot M. Kaseliausko, VMI negali pasakyti, kurių parlamentarų turtas mokesčių inspektoriams sukėlė įtarimų. Mat VDAI esą liepia prašyti galimai neteisėtai praturtėjusio asmens leidimo informuoti visuomenę, kad jis įtariamas neteisėtu praturtėjimu. Tai turėtų atrodyti maždaug taip:
Gerb. Seimo nary,
Kadangi, kaip Jums yra žinoma, esate įtariamas neteisėtu praturtėjimu, norėtume apie tai informuoti visuomenę. Remiantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nurodymu, turime atsiklausti Jūsų leidimo. Taigi norėtume gauti Jūsų raštišką sutikimą visuomenės informavimo priemonėms pateikti šią informaciją:
1. Jūsų vardą ir pavardę.
2. Galimai neteisėtai įgyto Jūsų turto pobūdį ir vertę.
Dėkojame už supratingumą ir tikimės Jūsų bendradarbiavimo.
Su nuoširdžiausia pagarba,
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Atrodo absurdiškai? Be abejo. Bet šiuo metu maždaug taip turėtų atrodyti visuomenės informavimas apie asmenų, nuo kurių priklauso visos valstybės likimas, veiklą. Labiau absurdiškas būtų nebent toks scenarijus, kur Seimo narys į tokį prašymą atsakytų teigiamai ir su džiugesiu. Ir pridurdamas, kad jo galimai neteisėtai įgyto turto vertė yra milijonu ar pora didesnė.
O dabar laikas priminti tokią nepelnytai užmirštą sąvoką. Viešasis interesas. Šiuo konkrečiu atveju – visuomenės teisė žinoti.
Aš, kaip ir daugelis jūsų, ketinu dalyvauti Seimo rinkimuose. Turiu nusižiūrėjęs keletą kandidatų, kuriems norėčiau skirti savo pirmumo balsus partijos sąraše, turiu ir savo favoritą vienmandatėje. Ir būsiu tikrai labai piktas, jeigu paaiškės, kad savo balsus skyriau asmenims, kurie, man to nė nenutuokiant, galėjo neteisėtai susikrauti turtus.
Tokių rinkėjų bus, jeigu bent vienas iš septynių politikų, kuriuos VMI įtaria neteisėtai pralobus, dalyvauja rinkimuose. Tūkstančiai žmonių gali balsuoti neturėdami išsamios informacijos apie politikus. Ir tūkstančiai žmonių vėliau gali labai skaudžiai nusivilti savo pasirinkimu. Ir viskas tik dėl to, kad kažkas sumanė įpareigojimą atsiklausti įtariamo nusidėjėlio, ar galima skelbti apie jam inkriminuojamas nuodėmes.
Sakysite, pamiršau nekaltumo prezumpciją. Ne, nepamiršau. Visiškai suvokiu, kad dabar VMI neteisėtu praturtėjimu įtaria septynis politikus, o teismo nuosprendžio už šią nusikalstamą veiką gali sulaukti šeši. Ar penki. Ar nulis. Keistai atrodo ir tai, kad VMI informuoja neteisėtu praturtėjimu įtarianti septynis politikus, o prokuratūra praneša dėl nei vieno iš jų neatliekanti ikiteisminio tyrimo. Susidaro įspūdis, tarsi viena valstybės institucija turi rimtų įtarimų, o kita į šią informaciją arba neskuba kreipti dėmesio, arba apskritai nėra informuota.
Kaip bebūtų, VMI yra valstybės institucija, kuriai taikomi maksimalūs tikslumo standartai. Tai yra įstaiga, kuri kiekvieną savo teiginį gali ir privalo pagrįsti labai konkrečiais skaičiais. Neteisėto praturtėjimo atveju – juo labiau. Taigi iš esmės neabejotina, kad VMI, informuodama teisėsaugą apie septynis įtartinus politikus (žinoma, jei teisėsauga tą informaciją gavo ir jos nepalaidojo stalčiuje), labai aiškiai nurodė, koks ir kokios vertės jų turtas vargiai pagrindžiamas teisėtai gautomis pajamomis.
Be to, VMI neabejotinai žino, kad metant kaltinimus politikams reikia viską patikrinti iki paskutinės smulkmenos. Mat priešingu atveju politikas mokesčių inspektorius paprasčiausiai užbombarduos teisminiais ieškiniais, o neigiamas teismo sprendimas pakirs pačios VMI reputaciją. Taigi logika verčia manyti, kad „nuo lubų“ galimai neteisėtų politikų pajamų VMI nenukrapštė.
Tačiau kažkas mano, kad visuomenės teisė žinoti yra žemiau nei politikų teisė rodyti savo naują namą, bet nesakyti, už kokius pinigus jis pastatytas. Pavienių individų interesai rikiuojami aukščiau visuomenės intereso, o tai sveiku protu sunkiai suvokiama.
Žinoma, galbūt Duomenų apsaugos inspekcijai priekaištauju be reikalo. Juolab, kad šios įstaigos vadovybė praėjusią savaitę pareiškė, kad „konkrečiai dėl politikų atžvilgiu atliekamų patikrinimų (...) jokių draudimų ar nurodymų neteikti informacijos VMI nėra pateikusi“. Tad galbūt VMI tiktai teisinasi kokiu nors vienu jos rašteliu, pati nenorėdama visuomenei atskleisti paslaptingojo septyneto pavardžių.
Beje, iš neoficialių šaltinių pavyko šiek tiek sužinoti apie VDAI rašto, kurio apribojimais skundžiasi VMI, turinį. Duomenų apsaugos inspekcija šiame rašte nurodo VMI tik pagal Duomenų apsaugos įstatymo reikalavimą (kai „duomenų subjektas duoda sutikimą“) tvarkyti „mokesčių mokėtojų“ duomenis. Taip, tai nebuvo nurodymas „konkrečiai dėl politikų“. Tačiau panašu, kad konkretūs politikai (bent septyni) iš to gavo konkrečios naudos. Mat skaitant tokį nurodymą pažodžiui (kaip ir derėtų skaityti valstybės institucijos dokumentą), teikti informaciją apie politikus galima tiktai tokiu atveju, kai: a) jie patys sutinka b) jie nėra mokesčių mokėtojai. Yra politikų, kurie moka juokingai mažus mokesčius. Tačiau, deja, mokesčių mokėtojo statuso iš jų tai neatima.
Tiesa, dar šiek tiek apie politinį šios istorijos aspektą. M. Kaseliauskas apie įtariamus Seimo narius ir kitus politikus prabilo likus mažiau nei mėnesiui iki Seimo rinkimų. Faktas. Seimo pirmininkė Irena Degutienė suskubo paraginti tyrimus užbaigti iki rinkimų (kas yra labai vargiai įmanoma). Pavardžių išviešinimo reikalauja ir premjeras Andrius Kubilius. Taigi galima daryti prielaidą, kad konservatorių tarp septynių VMI akiratyje atsidūrusių politikų nėra (nors nebūtinai). O I. Degutienė su A. Kubiliumi galbūt įtaria, kokioms partijoms priklauso šis septintukas, ir skaičiuoja potencialius politinius dividendus.
Taigi tikėtina, kad VMI duomenys bus aktyviai naudojami kaip rinkimų korta. Ką gali žinoti, gal ir VMI vadovas prabilo suprasdamas, kokius padarinius jo pasisakymas (ir, juo labiau, pavardžių paviešinimas) gali turėti kai kurioms politinėms jėgoms.
Bet netgi pasvėrus rinkiminių žaidimų faktorių, laikausi nuomonės, kad tos septynios pavardės turi būti atskleistos visuomenei. Nes jeigu klaidingais kaltinimais svaidosi VMI – už tai atsakys pati institucija ir, tikėtina, pats M. Kaseliauskas. O jeigu nuo rinkėjų yra slepiama svarbi informacija apie politikus, tai atsirūgs visai valstybei. Kažkam belieka pasirinkti, ką ginti – visuomenės teisę žinoti, ar politikų teisę slapukauti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.