Sekmadienio Evangelija. Akistata su kančia

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“ (Mt 16, 24–27)

Dievas per Jėzų Kristų atėjo ne išgelbėti pasaulį nuo kryžiaus, ne išgelbėti jį per kryžių, bet išgelbėti patį kryžių. Šio pasaulio kančia, kurios neišvengia nė vienas žmogus ir kuri galiausiai pasiveja jį mirštant, nesunaikina žmogaus.

Dievas šiandien sudabartina save kryžiuje ir taip patraukia žmogų: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Šiais žodžiais Jėzus ragina ne ieškoti kančios, bet tą naštą, kurią skiria gyvenimas, nešti bendrystėj su Kristumi. Tokiu būdu žmogus, net ir slegiamas didžiausių sunkumų bei susiklosčius tokioms aplinkybėms, kurių jis nesugebės pakeisti į gera, gali išlikti pilnas vilties.

Žinia apie Kristaus kryžių nešlovina kančios ir neduoda paskutinio, žmogų dabar patenkinančio, atsakymo dėl visų pasaulio kančių. Tačiau jis teigia: tai, kas pasaulio akims yra beprasmiška, per Dievą gali būti pripildyta prasmės ir išgelbėta.

Todėl krikščionis visada turi priežastį džiaugtis ir šį džiaugsmą švęsti (Fil 4, 4). Būtent tai išskiria krikščionis iš kitų: išlaikyti šventės džiaugsmą jie gali ir tada, kai gyvenime reikia kentėti ir kai gyvenimą paliečia apribojimai ir katastrofos.

Pagaliau krikščionis turi viltį, kad net ir paskutinis kryžius – mirtis – nereiškia egzistencijos sunaikinimo, bet yra įveiktas per Kristaus mirtį ant kryžiaus – ir dabar gali būti suprantamas kaip vartai į prisikėlimą: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).

„Išsižadėti savęs“ tai nereiškia imtis veiksmo, priartinančio kančią ar mirtį, tačiau žengti į gyvenimą, grožį ir džiaugsmą. Šv. Grigalius Didysis († 604) paaiškina:

„Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaisčiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs.“