Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo:
„Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.
Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.
O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'.
Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25–37)
Gerojo samariečio palyginimu parodoma, jog dėmesio centras perkeliamas nuo rūpinimosi savimi prie rūpinimosi kitu. Įvairūs Bažnyčios tėvai gerajame samarietyje įžvelgė patį Jėzų, o žmogų, patekusį plėšikams į rankas, tapatino su Adomu, su dėl savo nuodėmės pasiklydusia ir jos sužeista žmonija.
Jėzus yra Dievo Sūnus, tasai, kuris Tėvo meilę, ištikimą, amžiną, beribę meilę padaro artimą, idant patys galėtume tapti artimi. Tačiau Jėzus yra ir tasai, kuris nusimeta savo dieviškąjį drabužį, atsisako savo dieviškojo „būvio“, kad taptų žmogumi (Fil 2, 6–8) ir prisiartintų prie žmogaus kančios net nužengdamas į pragarus, kaip recituojame „Credo“, bei atneštų viltį ir šviesą.
Jėzus Kristus nesilaiko savo lygybės su Dievu (Fil 2, 6), bet, kupinas gailestingumo, nusileidžia į žmogiškosios kančios bedugnę, kad ten išlietų paguodos aliejaus ir vilties vyno. „Kviečių stuopa už denarą, trys miežių stuopos už denarą, bet aliejui ir vynui nedaryk žalos!“ (Apr 6, 6).