Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų.
Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės.
Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai.
O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu.
Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena.“ (Lk 20, 27–38)
Prieš keletą dienų, minėdami Visų šventųjų ir Mirusiųjų dieną, susimąstėme apie žmogaus gyvenimo pabaigos tikrovę.
Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra tam tikra prasme paaiškinimas, kokia kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties prasmė.
Evangelijoje svarstomas prisikėlimo klausimas, Kristaus priešininkų iškeltas materialistiškai ir ironiškai, tarsi gyvenimas po mirties būtų žemiškojo gyvenimo tąsa ar pataisymas, o ne tikrasis atgimimas nauju būties lygmeniu.
Jėzus parodo, kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame šis klausimas galiotų, nes tokiu atveju prisikėlimas ir gyvenimas būtų ne kas kita, kaip tik dabartinis klausiančiųjų būties pratęsimas.
Jėzaus pateikta citata iš Mozės Penkiaknygės, kurią pripažino sadukiejai, leidžia nujausti, jog mirusiųjų pasaulis yra gyvų asmenų pasaulis:
„Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6).
Vadinasi, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas gyvena kažkur, net jei tuo metu, kai Dievas kalba Mozei, jie jau yra mirę prieš amžius. Gyvųjų Dievas nėra apsuptas mirusiųjų.
Šventojo Rašto požiūriu žmogus pats iš savęs neturi nemirtingos sielos, kuri nepriklausomai nuo Dievo galėtų egzistuoti per visus amžius.
Ne su pačiu žmogumi siejama amžinosios ateities viltis. Biblijos teikiama amžinojo gyvenimo viltis siejama su asmeninio Dievo nemirtingumu.
Gyvybė, kaip aiškina Šventasis Raštas, ne virpesiai ar „biofizikinė jėga“, bet santykis. Todėl krikščionys pabrėžtinai skelbia, kad tikėjimas veda į gyvenimą (Jn 11, 25).
Šis prisikėlimo gyvenimas yra gyvenimas iš Dievo, dovanotas gyvenimas. Kadangi Dievas kartą jau yra dovanojęs žmogui gyvenimą, gali jį padovanoti ir dar kartą.
Amžinybės dovana, kuria pasikliauja krikščionis, nėra kosmose keliaujanti siela ar visatoje skriejanti dieviškoji kibirkštis.
Amžinasis gyvenimas remiasi draugystės nenutrūkstamumu, amžiams užmegztu santykiu. Tai amžina meilė.
Taip „amžinybė“ įgauna teigiamą prasmę. Amžinasis gyvenimas kaip amžina meilė yra pripildyta ir pripildanti bendrystė.
Bet Jėzus prisikėlė su kūnu. Todėl ir šita amžina draugystė bei meilė bus gyvenimas prikeltu kūnu, Dievo žmogui bus padovanotas naujas prikeltas kūnas.