Sekmadienio Evangelija. „Apie ką kalbėjotės kelyje?“

Anuo metu, nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.

Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 30–35).

Jėzus keliauja Jeruzalės link, kur bus suimtas, nužudytas ir po trijų dienų prikeltas. Jis užsuka paskutinį kartą į Kafarnaumą. Greičiausiai apsistoja Petro ir Andriejaus namuose.

Paprastai apaštalai klausinėja Jėzų, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Šį kartą Jėzui reikia jų paaiškinimo: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ (Mk 9, 33).

Jie sutrikę tyli, nes iš tiesų neturi kuo pasigirti: kalbėtasi visiškai priešingai tam, ką Žmogaus Sūnus paskelbė apie nuolankumo kelionę.

Panašiai, kaip ir Jėzaus skelbimą apie Velykų slėpinį lydėjo Petro prieštaravimas, atskleidęs, jog galvojama „ne Dievo mintimis“, taip ir dabar kilusios tarp mokinių diskusijos parodo, kad jie ir toliau mąsto grynai „žmonių mintimis“ (Mk 8, 31–33).

Jėzus vėl turi aiškinti (ir tai tęsis per visus amžius), jog mokinio kelias negali būti kitoks nei Mokytojo kelias. Dar kartą jis yra priverstas patikslinti sekimo juo reikalavimus: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35).

Trokšti būti pirmam nėra draudžiama, tai nėra nuodėmė. Jėzus tik apreiškia naują ir skirtingą kelią tai pasiekti: ne kitų sąskaita, bet kitų naudai.

Šis tarnystės kelias yra priešingas galios troškimui, vedančiam į situaciją, kai vienas viešpatauja, o kiti tarnauja; vienas tapo laimingas (jei apskritai galima žeminant kitus būti laimingam), kiti – nelaimingi; vienas yra nugalėtojas, visi kiti – nugalėti.

Jėzus padarė kokybinį istorijos pakeitimą ne kitus naikindamas ar niekindamas, bet save atiduodamas kitiems, tarnaudamas kitiems, pakeldamas kitus. Tai nėra gyvenimo ar pažangos nuvertinimas, greičiau priešingai – gyvenimo postūmis, tikrasis gyvenimas.

Jėzus nepanaikina didelių darbų troškimo. Yra privalu būti pirmam, tačiau to siekiama ne lipant per kitų galvas, bet nusižeminant ir pakeliant kitus kartu su savimi.

Matome aiškų skirtumą tarp pagonybės ir krikščionybės. Pagonys aukština silpnojo auką stipresniojo naudai, krikščionybė – stipresniojo auką silpnesniojo naudai.

Žmonijos istorija pasikeitė nuo to laiko, kai Dievas nuolankiai pasilenkė prie mūsų (Jn 1, 14; 13, 1–17). Dabartinės visuomenės, gavusios iš krikščionybės savo pamatines vertybes, didžiausias pasididžiavimas yra rūpinimasis kenčiančiaisiais, prispaustaisiais, neįgaliaisiais, atstumtaisiais.