Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.
Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ (Mt 24, 37–44)
Jėzus mums primena Nojaus laikus, kai užėjus tvanui dauguma žmonių žuvo (Pr 7, 6–7). Tačiau Jėzus nesako, kad jie buvo nusidėjėliai.
Tai, kad jie valgė, gėrė, vedė ir tekėjo, nėra blogis. Jų vienintelė ir pagrindinė nuodėmė buvo abejingumas artėjančiam tvanui.
Jėzaus atėjimas laikų pabaigoje aiškiai parodys tą skirtumą tarp žmonių, kurio dabar nesimato.
Du ariantys lauką vyrai arba dvi malančios girnomis moterys atlieka tą patį darbą, ir išoriškai atrodytų, jog jų situacija vienoda, tačiau Dievas žino tarp jų esantį skirtumą ir jį atskleidžia.
Gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, negebės matyti tikrovės.
Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais interesais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta.
Kad taip neatsitiktų, reikia budėti, o pagrindinė budėjimo laikysena yra malda ir dėmesingumas dabarčiai.
Trapistų vienuolis Thomas Mertonas († 1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo, tai ieškoti tikrovės”.
Vadinasi, dirbdami lauke ar maldami girnomis, mes galime kartkartėmis ištarti trumpą maldą, pavyzdžiui: „Jėzau, pasitikiu tavimi”, arba „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs.“
Dažna ir nuoširdi malda – žinoma, ne tik veikloje, bet ir radus laiko pabūti vienumoje – yra tinkamiausias priešnuodis simuliakrų (lot. „simulacrum“ – stabas, šešėlis) pasauliui.
Melsdamiesi mes prisiliečiame prie tikrojo gyvenimo, pažvelgiame į Dievo pasaulį, pradedame susigaudyti, kas šioje žemiškoje kelionėje yra tikra, o kas tėra tik gyvenimo imitacija.