Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį.“ Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia.“ Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus.
Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)
Liga ir kančia visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtumą. Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti savyje, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet ji gali ir padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga.
Kaip žinia, atgavęs regėjimą Bartimiejus išvydo šviesą, o joje – Jėzų. Per tikėjimą radęs Kristų, atgavęs Dievą, aklasis atgavo ir regėjimą. Išorinis pasikeitimas buvo vidinės permainos ženklu. Tikėjimas veda prie atvertų durų, prie šviesos, kur laukia Kristus (Apr 3, 20).
Biblija pasakoja, jog Jėzus atveria akis, ausis, širdis, protus, pragarus, kapo uolą, išganymo vartus. Šv. Pauliaus jis pristatomas tarpininku tarp Dievo ir žmonių (1 Tim 2, 5–6), kunigu, atvėrusiu vartus ir įžengusiu į Dievo šventovę (Žyd 9, 11).
Beje, neregiui pasiekti Jėzų padėjo jo mokiniai ir apaštalai, nes jis klausėsi jų kalbų, aplink aidinčių balsų (Mk 10, 47). Ir dabar Išganytojo įkurtoji Bažnyčia kalba apie kelią pas Jėzų, link išganymo vartų (Jn 10, 9; 2 Pt 1, 11) ir link spindinčios tamsoje šviesos (Jn 1, 5; 8, 12).
Ir Bartimiejus, įžengęs į šviesą, „nusekė paskui Jėzų keliu“ (Mk 10, 52). Jis tampa jo mokiniu ir keliauja su Mokytoju į Jeruzalę, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje – Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Jis savo ruožtu tampa šviesos liudytoju, dalydamasis asmenine savo išgydimo ir perkeitimo patirtimi su kitais.