Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“. (Mt 10, 26-33)
Ką reiškia „nebijokite“? Ar įmanoma nebijoti? Ar baimė nėra mūsų gyvenimo dalis, padedanti mums visapusiškai subręsti? Juk vaikas bijo ne tik tamsos, bet ir monstrų, apie kuriuos jam kvailai pripasakoja tėvai, norėdami jį sudrausminti. Paauglys bijo savęs, gyvenimo, kitos lyties: nesąmoningos baimės, kurios vadinasi drovumas, nepilnavertiškumo ar agresyvumo kompleksai.
O mes, suaugusieji? Gal bent jau mes esame užaugę ir atsparūs baimei? Deja, mus taip pat griaužia baimė, ir dažniausiai sunkiausia baimės forma – nerimas. Mes gyvename susirūpinę, nes mus supa ateities, mirties ar paprasčiausiai rytojaus baimė.
Be to, į šiandieninį žmogų pažvelgė vienas iš sudėtingiausių nerimo žvilgsnių – nerimas dėl pačios egzistencijos. Kartais šis pasaulis jam pasirodo kaip priešiška ir grėsminga tikrovė, išslydusi jam iš rankų ir atsigręžusi savo beatodairišku progresu prieš jį patį.
Nuodėmės ir žmogiško blogio atšvaitas meta savo šešėlį ant kūrinijos, suteikdamas jai atgrasų veidą. Baimė įžengė į pasaulį kartu su nuodėme. Iš kart po savo nuopuolio, Adomas sako Viešpačiui: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau“. Dievas tada jo paklausė: „Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ (Pr 3, 10-11). Ši baimės patirtis, įsišaknijusi nuodėmėje, pasiekė visus žmones.
Tačiau visose Evangelijos puslapiuose, o prieš tai ir Senajame Testamente, aidi žodis: „Nebijok!“. Dievas kviečia Abraomą nebijoti, kai pasiūlo jam keliauti iš savo šalies į nežinomą kraštą; pranašams irgi sako: „Nebijokite, aš esu su jumis“. Mergelė Marija išgirsta iš angelo: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“.
Panašiai ir žmonės sako vienas kitam: nebijok, drąsos! Tačiau iš patirties žinome, kad iš jų lūpų ateinantis padrąsinimas atneša gana menką paguodą. Tai lyg paties bijančio žmogaus pasakymas kitam, šalia esančiam, žmogui: „Kodėl tu bijai?“ arba „Nebijok, aš irgi bijau“. Po tokių žodžių, dažniausiai, liekame su ta pačia baime. Bet gal taip yra ir su Jėzaus kvietimu, drąsinančiu mus nebijoti?
Šios dienos Evangelijoje Jėzus mums pateikia motyvaciją, mūsų baimių priešnuodį: nebijokite tų, kurie žudo kūną; nėra nieko pasaulyje, išskyrus jus pačius, kas galėtų nužudyti jūsų sielą; nebijokite, jūs vertesni už daugybę žvirblių, ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. Tad, Dievo rūpesčio savo vaikais apreiškimas ir anapus mirties esančio gyvenimo apreiškimas remia Jėzaus kvietimą.
Kiekviena baimė yra sugražinama į savo įprastus rėmus, kai Jėzus paaiškina ir parodo žmogiškojo gyvenimo tikslą, kurio niekas, net ir mirtis, negali pažeisti. Bažnyčios aušroje šv. Justinas († 164) kreipdamasis į savo persekiotojus sušuko: „Jūs galite mus nužudyti, bet jūs negalite mums pakenkti!“.
Tačiau Jėzus mums atskleidė, vienu sakiniu, dar svaresnį argumentą, padedantį nugalėti mūsų baimes: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Šį dėl žmogaus nuodėmės susiraukšlėjusį ir priešišką pasaulį, Jėzus nugalėjo savo mirtimi ir prisikėlimu: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 54-56).
Kiekvienos žmogiškosios baimės šaknis turi aiškų vardą – mirtis. Jėzus nugalėjo mirtį pats ant savęs ją patirdamas ir ištraukdamas iš jos visus nuodus. Jo mirtis ir prisikėlimas yra mūsų pergalės laidas, mūsų vilties ir drąsos šaltinis: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (1 Kor 8, 31-37).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.