Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 9–12)
Pirmosios dvi lapkričio dienos – Visų šventųjų šventė ir Mirusiųjų paminėjimas – mus kviečia akimirkai stabtelti ir pamąstyti apie tai, kas esame ir kas būsime. Žvelgdami į artimųjų kapus jaučiame, kad šis gyvenimas iš tikro yra ilgesnė arba trumpesnė akimirka, dovanota Dievo ir besitęsianti anapus šio gyvenimo.
Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių krikščionių mirties diena buvo švenčiama iškilmingai ir vadinama „gimimo diena“ (lot. „dies natalis“). Mirties valandą mes pereiname iš gyvenimo į Gyvenimą, gimstame Dievo šviesoje.
Šis tikslas pasiekiamas einant evangelinių palaiminimų keliu. Šventieji yra tie, kurie alko ir troško teisumo (Mt 5, 6), tai yra biblinėje kalboje šventumo. Jie nesusitaikė su paviršutiniškumu, neliko abejingi Evangelijos radikalumui, savo gyvenimu sumažino, o ne padidino kančios pasaulyje.
Pasak Bažnyčios tėvų, greta saulės kaip Kristaus įvaizdžio stovi mėnulis, pats nešviečiantis, bet atspindintis saulės šviesą. Išties mums, žmonėms, nuolat reikia nedidelių šviesulių – šventųjų, kurių pasiskolinta šviesa padeda pažinti ir pamilti kuriančiąją šviesą, trivienį Dievą. Juose atsispindi Dievo gerumo apstybė.
Šventumas yra dovana, malonė, nes, kaip sako apaštalas Paulius, Kristus „Dievo valia mums tapo išmintimi, pašventinimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30). Taigi, tapo „mums“ arba „dėl mūsų“. Todėl šventumas nereiškia gebėjimo visuomet elgtis teisingai ir niekada nenusidėti, šventumui labiau būdinga atgaila ir noras pradėti viską iš naujo, ypač troškimas susitaikyti ir atleisti.