Liga ir kančia visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtumą. Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti savyje, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet ji gali ir padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga.
Kaip žinoma, atgavęs regėjimą Bartimiejus išvydo šviesą, o joje – Jėzų. Per tikėjimą radęs Kristų, atgavęs Dievą, aklasis atgavo ir regėjimą. Išorinis pasikeitimas buvo vidinės permainos ženklu. Tikėjimas veda prie atvertų durų, prie šviesos, kur laukia Kristus (Apr 3, 20).
Biblija pasakoja, jog Jėzus atveria akis, ausis, širdis, protus, pragarus, kapo uolą, išganymo vartus. Šv. Pauliaus jis pristatomas tarpininku tarp Dievo ir žmonių (1 Tim 2, 5–6), kunigu, atvėrusiu vartus ir įžengusiu į Dievo šventovę (Žyd 9, 11).
Ir Bartimiejus, įžengęs į šviesą, „nusekė paskui Jėzų keliu“ (Mk 10, 52). Jis tampa jo mokiniu ir keliauja su Mokytoju į Jeruzalę, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje – Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Jis savo ruožtu tampa šviesos liudytoju, dalydamasis asmenine savo išgydimo ir perkeitimo patirtimi su kitais.
Beje, evangelijose gana neįprasta, kad išgydomas asmuo būtų įvardijamas vardu, o tai leidžia manyti, kad Bartimiejus buvo žinomas ankstyvosios krikščionių bendruomenės, iš kurios kilo Morkaus evangelija, narys.
