„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.
Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms
atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 25–30)
Spalio 4 dieną pranciškonų liturginiame kalendoriuje – šv. Pranciškaus Asyžiečio († 1226) iškilmė. Mažesniųjų brolių ordino įkūrėjui pavyko pilnai įgyvendinti šią Mato evangelijos vienuolikto skyriaus
ištrauką, kuri nuo seno skaitoma šiandien, jo gimimo danguje dieną.
Šv. Pranciškus, priėmęs Evangelijos mokymą paprasta ir nuolankia širdimi, suprato esminį dalyką: Jėzaus Kristaus meilė visus pašaukė kaip vaikus dalyvauti gyvojo Dievo, visų žmonių Tėvo, gyvenime, todėl mes visi esame susiję brolybės ryšiais: žmonės, visa gyvoji ir negyvoji gamta.
Jis prisimena: kai buvo paskendęs pasaulio rūpesčiuose, negalėdavo net pažvelgti į raupsuotuosius, bet po atsivertimo, Dievo įkvėptas ir padrąsintas maldoje, jis jau galėjo su meile apkabinti ir pabučiuoti raupsuotąjį, kuris prisiartino prie jo.
Būdamas vienybėje su Viešpačiu, šv. Pranciškus patiria, kad šis susitikimas su raupsuotuoju nebėra daugiau jam sunkus. Tai, kas buvo nemalonu ir slegiančio, netikėtai pakeičia „skonį“. Jis jaučiasi esąs laisvas, susitaikęs su savimi ir su visa kūrinija. Jo parašyta „Saulės giesmė“ kyla būtent iš nuolankios ir draugiškos kūrinijai širdies.
Stingant atvirumo Dievui, šiandien vis labiau globalizuota visuomenė padaro mus kaimynais, tačiau ne broliais. Protas savo išgalėmis įstengia suvokti žmonių lygybę ir įsteigti pilietinę santvarką,
tačiau negeba sukurti brolybės. Vien Dievo dovanota meilė įgalina mus brolybę pilnutinai priimti ir ja gyventi.