Sekmadienio Evangelija. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo

Kareiviai prikalė Jėzų prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.

Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo.“

Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti.“ Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. (Mk 15, 24–27. 33–37)

Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms. Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23).

Ši biblinė kalba nereiškia, kad tie, kurie Jėzų išdavė (Apd 3, 13), buvo tik pasyvūs Dievo iš anksto numatyto scenarijaus vykdytojai. Dievui visi laiko momentai yra dabartis (Iš 3, 14).

Tad savo amžinąjį, „iš anksto nustatytą“ planą jis sudarė įtraukdamas ir laisvą kiekvieno žmogaus atsaką į jo malonę (Apd 4, 27–28). Dievas leido jiems veikti pagal savo apakimą (Mt 26, 53; Jn 18, 36; 19, 11), kad būtų įvykdytas jo išganymo planas (Apd 3, 17–18).

Šis dieviškas išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“ (Iz 53, 11; Apd 3, 14), iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys (Iz 53, 11–12; Jn 8, 34–36).

Jėzus nebuvo Dievo atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs (Jn 8, 46). Atvirkščiai, dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat jį vienijo su Tėvu (Jn 8, 29) – jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34).

Taip jį sulyginęs su mumis, nusidėjėliais, Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad mus sutaikintų „su Dievu jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10). Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų (1 Jn 4, 10; Rom 5, 8).

„Kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32), ta meilė nedaro jokių išimčių. Jėzus tai priminė užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14).

Bažnyčia, sekdama apaštalais (2 Kor 5, 15; 1 Jn 2, 2), moko, kad Kristus mirė už visus žmones be jokios išimties. „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs“, – 853 metais paskelbė Kjerzi bažnytinis susirinkimas.