Vilniaus miesto gynybinės sienos Aušros Vartuose nuo XVII a. stebuklais garsėja paveikslas. Manoma, kad tapytas apie 1525 m. Uždengtas menišku metalo aptaisu. Nuo 1735 m. Aušros Vartuose lapkričio antrą savaitę imta švęsti Dievo Motinos Globos šventę. 1927 m. liepos 2 d. vainikuotas popiežiaus Pijaus XI pašventintomis karūnomis ir suteiktas Gailestingumo Motinos titulas.
Nuo seno čia atvyksta daugybė maldininkų, ypač lapkričio mėnesį, kai prasideda didieji Aušros Vartų atlaidai. Metraščiuose užsimenama, kad senu papročiu niekas neidavo ar nevažiuodavo pro tuos Vartus, nenusiėmęs kepurės. To papročio laikėsi ir kitatikiai.
Taip pat ir mūsų dienomis daugelis žmonių praeidami pro šią šventovę akimirkai stabteli ir persižegnoja arba ištaria kelis mados žodžius, taip pagerbdami Dievo Motiną ir prisimindami savo gyvenimo kelionės tikslą − būti amžinai vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe.
Šv. Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 4 d. lankydamasis Vilniaus Aušros Vartuose prieš rožinio maldą pasakė: „Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną mato daugelį maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius.
Šie Vartai dėl to tapo susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.“
Gailestingumo Motinos šventė greta rugsėjo 8 d. švenčiamos Šilinės yra viena iš dviejų didelių iškilmių, susijusių su ypatinga Mergelės Marijos globa Lietuvai. Pasak liturgijoje dažnai kartojamo „Salve Regina“ priegiesmio, Mergelė Marija tikrai yra „Mater Misericordie“ – Gailestingumo Motina.
Mergelė Marija, savo užtarimu, priartina prie mūsų savo Sūnaus meilę. Dievo gailestingumas pačiu akivaizdžiausiu būdu žmonijai atsiskleidė per Mariją ir Marijoje. Beribė Dievo meilė per Mergelės ištartą „tebūnie“ (Lk 1, 38) atėjo ir visiems laikams pasiliko tarp mūsų.
Tokia Marijos laikysena leido jai atpažinti Dievo gailestingumą ir jį priimti. Todėl mes ją šiandien vadiname Dievo Gailestingumo Motina, nes ji pagimdė žemei Gailestingąją Dievo meilę − mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Taip, Kristus užima centrinę krikščioniškojo gyvenimo vietą. Tačiau Jėzus yra Tėvo Sūnus ir Marijos Sūnus. Tad Bažnyčia, girdama Mariją, nieko neprikūrė šalia užrašytų Biblijos žodžių. Bažnyčia tik atsiliepė į pranašystę, kurią Marija ištarė malonės valandą: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos” (Lk 1, 48).
Šie Marijos žodžiai nėra vien jos pačios asmeniški žodžiai. Pasak evangelisto Luko, Elzbieta, kupina Šventosios Dvasios, taip pat, ištarė šiuos pranašiškus žodžius apie Mariją: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 42. 45).
Gailestingumo Motinos šventei Bažnyčia parinko Evangelijos skaitinį su ant kryžiaus kabančio Jėzaus žodžiais Motinai ir mokiniui. Kančios scena byloja pačią didžiausia Viešpaties meilę ir gailestingumą. Jis už mus atiduoda savo gyvybę. Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. Ji žino, kiek tai kainavo, kokia didelė ta kaina.
Jėzaus kryžius visų pirmiausia yra Dievo meilės, o ne kančios ženklas. Atkreipkime dėmesį, evangelistas Jonas pabrėžia, jog Mergelė Marija stovi ne šiaip prie kryžiaus, bet „prie Jėzaus kryžiaus“ (Jn 19, 25), arba, kitais žodžiais tariant, ji stovi tikėjime ir viltyje.
Kančia vienaip ar kitaip paliečia mus visus, tačiau kiekvienas galime pasirinkti: stovėti prie kryžiaus arba prie Jėzaus kryžiaus. Tik drauge su Marija stovėdami prie Jėzaus kryžiaus, tai yra būdami vienybėje su Tuo, kuris savo prisikėlimu nugalėjo mirtį, mes galime peržengti liūdesį ir tamsą, patirti Dievo gailestingumą ir juo dalintis su kitais.