Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“ Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos.“
Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. (Mt 14, 13–21)
Mūsų amžiaus tikinčiajam viena didžiųjų problemų yra Jėzaus Kristaus stebuklai. Ar iš tiesų Kristus galėjo prikelti numirusį Lozorių, ar iš tiesų jis galėjo nuraminti audringą jūrą, padauginti duoną? Juk tai neįmanoma, prieštarauja gamtos dėsniams.
Šiandien mokslas stebuklų atžvilgiu nėra toks kategoriškas, kaip tai buvo Apšvietos laikotarpiu (XVII–XIX a.). Mokslo pasaulyje įsigalinčios reliatyvizmo ir kvantų teorijos atmeta absoliutų pasaulio determinizmą, kuriuo rėmėsi materialistai.
Religija ir filosofija vėl atgauna savo pozicijas. Teologija stebuklą aptaria kaip regimą, dieviškosios galios sąlygotą, gamtos dėsniais napaaiškinamą reiškinį. Gamtos jėgas viršijantis stebuklas liudija apie atgamtinę galią. Pranokdamas gamtos jėgas, stebuklas mūsų protą lenkia tą galią pripažinti.
Iš šio aptarimo aiškėja, kodėl tiek daug žmonių nenori nieko žinoti apie stebuklus. Juk stebuklai yra Dievo buvimo ir jo galios pėdsakai. Tai žmogų verčia atsakingai žvelgti į savo gyvenimą.
Štai garsiojo prancūzo Aleksio Karelio († 1944) istorija. Jis puikiai baigė medicinos fakultetą, tačiau, visiškai pasinėręs į medicinos mokslus, prarado tikėjimą. 1903 metais Karelis kaip gydytojas lydi į Liurdą vykstančius ligonius. Čia jo akivaizdoje dieviškos malonės galia įvyksta stebuklas: jis savo akimis mato, kaip pasveiksta ligonis, kuris žemiškomis priemonėmis buvo nepagydomas.
Gydytojas Karelis labai gerai žinojo šio ligonio beviltišką būklę ir su nuostaba stebi ligonio pasveikimą. Tai buvo dvigubas stebuklas: ne tik ligonis pasveiksta, bet ir netikintis gydytojas, anatomijos profesorius, atgauna dvasinę sveikatą – tvirtą tikėjimą. Vėliau šis mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, rašys: „Žmogui reikalingas Dievas, kaip reikalingas jam oras ir vanduo.“
2002 metų birželio 16 dieną šventuoju paskelbtas kapucinų vienuolis ir kunigas Pijus Pietrelčinietis († 1968). Tėvo Pijaus šventumo byloje yra 104 tomai dokumentų, liudijančių jo šventą gyvenimą. Tarp kitų stebuklų randame paliudytą ir tokį įvykį.
1939 metais Italijoje, Di Džiordži šeimoje, gimė akla mergaitė, kurią pakrikštijo vardu Gema. Jos aklumas buvo nepagydomas, nes neturėjo akių lėlyčių. Paūgėjusi mergaitė noriai rengėsi Pirmajai Komunijai. Ją priėmė iš tėvo Pijaus rankų. Duodamas Komuniją, vienuolis mergaitės akis paženklino kryželiu.
Kai Gema su savo močiute važiavo traukiniu namo, įvyko nelauktas dalykas – mergaitė netikėtai sušuko: „Močiute, aš matau, aš matau visą pasaulį!“ Nuo to laiko mergaitė puikiausiai matė. Daug medicinos specialistų vienbalsiai sakė: „Mergaitė negali matyti.“ Vis dėlto mergaitė matė. Teko pripažinti, kad tai gamtiškai neišaiškinamas reiškinys.
Stebuklai – Dievo veikimo pėdsakai – tai ne vien duonos ir žuvies padauginimas, ne vien ligonio pagydymas. Stebuklas yra tai, kai žmogus pakyla iš nuodėmių, atgimsta naujam malonės gyvenimui, kai nusidėjėlis tampa šventuoju, kai prašoma ne tik kasdieninės, bet ir antgamtinės duonos, vienijančios mus su Viešpačiu Jėzumi.