„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi:
,Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju.‘
O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‚Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!‘
Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 9–14).
Malda visada parodo mūsų tikėjimą, lyg veidrodis atspindi mūsų sielą. Ji gali būti gili, pasitikinti, dėmesinga, nuoširdi, bet gali būti paviršutiniška, klaidinga, išoriškai atliekama, be tiesos turinio, veidmaininga.
Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies gelmių (Ps 130, 1–2)?
Daug ką galima sužinoti apie mus pažvelgus į mūsų maldą. Vidujai susiskaldęs žmogus toks išlieka net ir savo maldoje.
Jėzaus palyginimas byloja, kad ne kiekviena maldingumo apraiška yra teisinga ir priimtina Dievui. Galima tokia malda, kurios metu nieko neįvyksta, ji neveiksminga, bevertė ir niekinė.
Iš pirmo žvilgsnio, skaitant šio sekmadienio palyginimą, atrodytų, kas gali būti gražiau, kai žmogus ateina į šventyklą melsti, ateina ne kaip turistas, besižvalgantis po šventyklos erdvę, o kaip tikintis žmogus.
Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tik vienas iš jų išeina iš šventyklos „nuteisintas“ (Lk 18, 14).
Išties ne visos maldos prasmingos. Kokia malda neišklausoma? Yra įvairių netikrų maldų, pavyzdžiui, kitam linkint bloga.
Tačiau viena iš dažniausiai pasitaikančių kliūčių yra nedėmesingumas meldžiantis, „nenoras“ susitikti su Tuo, kuris gali mus perkeisti, o per mus ir mūsų aplinką.
Melsdamiesi galime būti lyg turistai, mintyse keliaujantys po beribį minčių ir vaizdinių pasaulį, ir būti toli nuo tik lūpomis tariamų maldos žodžių (Mk 7, 6).