Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo.
Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. (Jn 6, 41–51)
Šio sekmadienio Evangelijos tekstas tęsia jau prieš tai pradėtą Jėzaus kalbą apie gyvybės duoną. Prisiminkime, kai Jėzus stebuklingai padalijo duoną, niekas jam nepriekaištavo, dargi jį išaukštino, ir tik pabėgimas jis išgelbėja, kad minia jo nepaskelbtų karaliumi (Jn 6, 1–15).
Tačiau šiandien jau regime visai kitą situaciją. Kai Jėzus pradeda aiškinti duonos padauginimo prasmę, nuo jo nusigręžiama: kai duona tampa kelionės pagrindu, nusprendžiama likti nevalgius, nes tai, pasirodo, yra per daug įpareigojantis reikalas.
Daugelis, kurie valgė stebuklingos duonos, dabar, lyg niekur nieko, klausia: „Kuo jis save laiko? Žinome jo tėvą, motiną...“
Abejojančiųjų situacija dar labiau komplikuojasi, kai Jėzus pasako, jog niekas niekada nėra matęs Dievo (Jn 6, 46). Žydams buvo uždrausta vaizduoti Dievo veidą.
Nė vienas paveikslas, nė viena skulptūra negali išreikšti Viešpaties veido. Net negalima paaiškinti Dievo. Niekas negali vietoj Dievo mokyti kitą: „Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo“ (Jn 6, 45).
Tai svarbi nuoroda į Dievo savęs apreiškimą, į jo „sugebėjimą“ užkalbinti žmogų žmogaus lygmenyje, į Jėzaus Kristaus, „duonos, nužengusios iš dangaus“, dieviškumą.
Iš tiesų, jei Dievas negali būti mums suprantamas, artimas, tada jis yra tolimasis, nežinomasis, nublokštas į šalį po Didžiojo visatos sprogimo.
Kaip tik dėl to sutikti Dievą ir atrasti gyvenimo kelio tikrą kryptį daugelis iš mūsų bando savarankiškai, savo jėgomis: Dievas bejėgis įžengti su savo galia į laiko tėkmę ir mums dovanoti dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu, pagal mūsų pačių suvokimą. Todėl jaučiame pareigą jį pakeisti, „susikonstruoti“ pagal savo įgeidžius.
Kol jis nedaro stebuklų, o vis kalba apie „dangaus maną, kūno ir kraujo priėmimą, amžiną gyvenimą, kuris pakeis tą, kurį dabar gyvename“, jaučiame turį teisę patys vieni spręsti gyvenimo užduotis ir kažką sudievinti. Mes bandome, bet, deja, vėl atsiduriame pradiniame taške.
„Tuomet žmonės keliaus nuo jūros lig jūros, nuo šiaurės lig rytų, skubės šen ir ten, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jo nesuras“ (Am 8, 12). Kiek kartų buvome nusivylę Dievu. Bet jis nepažadėjo šioje žemiškoje kelionėje didžių dalykų, tik šiek tiek „duonos, nužengusios iš dangaus“.
Evangelija mus kreipia į esmę, į tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga. Dažnai žvelgiame į Dievo žodį tik kaip į paguodą itin sunkiais gyvenimo momentais. Tačiau Žodis visų pirmiausia mus įspėja apie klaidingus stabus, kuriuos statomės ir garbiname.
Viešpaties atsakymas į mūsų problemas ne nuvilia, bet pasiūlo esmę. Dievo pažadas yra „tikroji duona“; tai juk ir yra gyvenimo pažadas. Žinoma, mums reikia darbo, pažangos, draugystės, socialinio įsipareigojimo, tačiau kiekvienam dalykui – sava vieta.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.