Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ (Mk 1, 7–11)
Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, dvasinio gyvenimo prieangis (lot. „vitae spiritualis ianua“), vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos misijos dalyviai. Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.
Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti (graikiškai „baptizein“) reiškia „panardinti“, „panerti“; „panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi (Rom 6, 3–4; Kol 2, 12) kaip naujas kūrinys (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).
Šis sakramentas dar yra vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5), nes žymi ir įgyvendina tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5).
„Tas nuplovimas vadinamas ‘apšvietimu’, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti“, – sako šv. Justinas Kankinys († 165). Per Krikštą priėmę Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“ (Žyd 10, 32), yra „šviesos vaikai“ (1 Tes 5, 5) ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8).
Velyknakčio liturgijoje Bažnyčia, šventindama krikšto vandenį, iškilmingai prisimena didžiuosius išganymo istorijos įvykius, kurie jau buvo Krikšto slėpinio pirmavaizdžiai: „Dieve, tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę“ (Romos Mišiolas, „Velyknaktis“, 42).
Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė. Šventasis Raštas jį regi tartum Dievo Dvasios „gaubiamą“ (Pr 1, 2): „Dieve, pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią“ (Romos Mišiolas, „Velyknaktis“, 42).
Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20): „Dieve, tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms“ (Romos Mišiolas, „Velyknaktis“, 42).
Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo yra mirties simbolis. Todėl vanduo gali vaizduoti ir Kryžiaus slėpinį. Tada Krikštas simboliškai reiškia susivienijimą su Kristaus mirtimi.
Krikštu atliekamas išlaisvinimas pirmiausia skelbiamas perėjimu per Raudonąją jūrą – tikruoju Izraelio išlaisvinimu iš Egipto vergijos: „Dieve, tu Abraomo vaikams leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą, kad iš faraono vergijos išvaduota tauta būtų krikščionijos pirmavaizdis“ (Romos Mišiolas, „Velyknaktis“, 42).
Pagaliau Krikšto pirmavaizdis yra ir perėjimas per Jordaną; jį perėjusi Dievo tauta kaip dovaną gavo Abraomo palikuonims pažadėtą žemę – amžinojo gyvenimo paveikslą. To palaimingo paveldo pažadas išsipildo Naujojoje Sandoroje.
Iš tiesų visi Senosios Sandoros pirmavaizdžiai išsipildė Jėzuje Kristuje. Jis pradėjo savo viešąjį gyvenimą šv. Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane, o prisikėlęs pavedė tai daryti apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).
Išganytojas laisva valia priėmė šv. Jono krikštą, skirtą nusidėjėliams, norėdamas „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15). Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad jis „apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Šventoji Dvasia, kuri plazdeno virš pirmosios kūrinijos vandenų, nusileido ant Kristaus, ženklindama naujosios kūrinijos pradžią, o Tėvas apreiškė Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų.
Savo Velykomis Kristus atvėrė visiems žmonėms Krikšto šaltinius. Jau apie savo kančią, kurios kentėti ėjo į Jeruzalę, jis kalbėjo kaip apie „krikštą“, kuriuo turės būti krikštijamas (Mk 10, 38; Lk 12, 50).
Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuotojo Jėzaus šono (Jn 19, 34), yra naujojo gyvenimo sakramentų, Krikšto ir Eucharistijos, įvaizdžiai (1 Jn 5, 6–8): nuo tada jau galima gimti „iš vandens ir Dvasios“, kad įeitum į Dievo Karalystę (Jn 3, 5).
Šv. Ambraziejus († 397) primena: „Kai būsi krikštijamas, pagalvok: iš kur Krikštas, jei ne iš Kristaus kryžiaus, ne iš Kristaus mirties. Visa paslaptis ta, kad jis kentėjo už tave. Jame esi atpirktas. Jame esi išganytas.“