Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams.
Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“ (Lk 6, 20–26)
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad palaiminti yra tie, kurie nieko neturi ir visuomenėje nėra pastebimi, o pasmerkti turėtų būti tie, kurie apsčiai visko turi ir yra pasaulio gerbiami. Tokia supaprastinta išvada neatspindi Evangelijos tikrovę, nes, pavyzdžiui, pats Jėzus nevengia kalbėtis su turtuoliais ir net kartu su jais valgyti prie vieno stalo.
Nelaimingas, nors pasaulis ir vadintų jį laimingiausiu žmogumi, yra tas, kuris nesiryžta kelionei į savo būties gelmes (Jer 17, 5–6). Laimingas, nors ir būdamas vienumoje, yra tas, kuris savo širdyje drąsiai atsiremia ir į Dievo neregimą pasaulį (Jer 17, 7–8).
Egzistuoja dvejopas gyvenimo suvokimas: galima gyventi išskirtinai tik dėl šio pasaulio, bet galima gyventi taip pat ir dėl amžinojo gyvenimo; galima gyventi iliuzijų pasaulyje, bet galima gyventi čia ir dabar. Svarbu žinoti ant kokio pagrindo žmogus stato savo gyvenimo namą: ant to, kas praeina, ar ant to, kas pasilieka?
Rabia Al Adawiyya, gyvenusi Persijoje 717–801 m. yra viena labiausiai gerbiamų sufizmo šventųjų, palikusių mistinės poezijos kūrinių; viename iš savo tekstų ji rašo:
O mano Viešpatie,
Pasaulio gėrybes, kurias esi man paskyręs,
Atiduok visas mano priešams.
Ir visa, ką esi man numatęs būsimajame pasaulyje,
Atiduok mano draugams.
Nes man užtenka Tavęs.