Sekmadienio Evangelija. Eiti vandens paviršiumi

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“

Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)

Apaštalai yra valtyje, atviroje jūroje. Jiems pučia priešingas vėjas, lyg norėdamas sutrukdyti jų kelionę. O Jėzus vienumoje ant kalno meldžiasi. Be abejo, meldžiasi už juos, panašiai kaip Mozė, stovėdamas ant kalvos, kėlė rankas į dangų, kai Izraelio sūnūs lygumoje įnirtingai kovėsi su amalekitais (Iš 17, 8–16); Mozė buvo toli nuo mūšio lauko, tačiau pergalė priklausė nuo jo, nuo jo iškeltų rankų.

Taip yra ir Bažnyčiai. Ji kovoja pasaulyje sunkią kovą prieš neapykantos, susiskaldymo ir mirties jėgas, bet pergalės dovana ateina iš prisikėlusio Viešpaties: „Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25).

Toks pasitikėjimas grindžiamas tikrumu, jog jis prisikėlė ir yra gyvas. Bažnyčios tėvai pastebėjo vieną sutapimą: Jėzus ežeru ateina pas apaštalus „ketvirtosios nakties sargybos metu” (tarp trečios ir šeštos ryto valandos), t. y. tuo laiku, kai jis sekmadienio ankstų rytą prisikėlė iš numirusiųjų.

Jūros vandenys Biblijoje yra mirties simbolis. O Jėzus – prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25). Todėl Petro klausimas tampa reikšmingu: „Jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“ (Mt 14, 28). Jis nesako: „Padaryk, kad aš vaikščiočiau vandeniu“, bet: „liepk ateiti pas tave...”, t. y. kad vandenys, grasinantys mirtimi, negalėtų Petrui sutrukdyti ateiti pas Kristų. Ir Viešpats kviečia: „Eik!“ (Mt 14, 29).

Eiti vandens paviršiumi nėra kažkuo tai ypatingas ar įspūdingas reiškinys, nes tai įprasta tikėjimo būsena. Jei tikime, tai mūsų gyvenimas – vaikščiojimas vandeniu. Tik tikėjimas mus gali palaikyti: tikėjimo trūkumas mus skandina.

Išties tikėjimo priešybė yra baimė. Kas tiki, tas nebijo; bijoma tik dėl tikėjimo trūkumo. Tad tikėjimas yra visiškas pasitikėjimas Jėzumi, kuris kviečia keliauti su juo vandens paviršiumi. Apaštalas Paulius rašė: „Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13–14).

Mūsų asmeninis gyvenimas ne kartą būna panašus į tą valtį, blaškomą bangų. Valtis pavojuje gali būti santuoka, verslas, sveikata ir pan. Priešingas vėjas gali būti kitų priešiškumas ar nesupratimas, besikartojančios nesėkmės, sunkumas rasti darbą ar gyvenamąją vietą.

Dažnai pradžioje gana drąsiai priimame gyvenimo iššūkius, pasitikime Dievu, vadinasi, šiek tiek taip pat einame vandeniu. Bet paskui, kai užgriūva vis besitęsiantys ir atšiauresni išbandymai, ateina akimirka, jog, atrodo, daigiau jau nebepakelsime, nuskęsime. Prarandame drąsą, grimztame į beprasmybę.

Šventoji Teresė Avilietė († 1515) sakydavo: „Niekas tavęs tenetrikdo, niekas tenegąsdina, visi daiktai praeina. Nekinta Dievas; kantrybė pasiekia viską; kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vien Dievo užtenka!“ Svarbu išsaugoti pasitikėjimą Dievu net ir užgriuvus gyvenimo sunkumams, nes, išties, juk viskas praeina, tik vienintelis Dievas yra, kaip sako Teresė Avilietė, „visada, visada, visada“.

Galbūt kažkas pasakys, jog drąsa, besiremianti tikėjimu į Dievą ir malda, yra tik dirbtina užuovėja, pabėgimas nuo savo galimybių ir atsakomybės. Iš tiesų, rankų nuleidimas ir nieko nedarymas, laukiant, kol viską padarys Dievas, nėra tikras tikėjimas ir tikra malda, tai greičiau pasyvus atsiribojimas. Todėl, prieš įsiterpiant Viešpačiui, mokiniai kovojo visą naktį, pasitelkdami visus savo sugebėjimus; jie neliko susigūžę ar apatiški vėjo smarkumui.

Jėzaus Kristaus sekimas reiškia, jog mes turime ir galime eiti keliu, prieštaraujančiu pasaulio traukos jėgai, egoizmo jėgai, vien materialių dalykų troškimo jėgai, demoniškų pinklių jėgai. Šis sekimas yra kelias per neramius, audringus vandenis, ir galime juo eiti tik būdami Viešpaties malonės traukos lauke, nukreipę į jį žvilgsnį. Jei mes sekame ne tik Jėzų – žmogų, bet ir Kristų – gyvojo Dievo Sūnų, tada mes einame Dievo, kuris ne tik egzistuoja, bet ir veikia, keliu.