Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. Antrasis: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“
Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: „Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį“ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“
Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo Karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28b–34)
Jordano upė Izraelyje tekėdama suformuoja du didžiulius vandens telkinius: Galilėjos ežerą ir Negyvąją jūrą. Galilėjos ežeras yra pilnas gyvybės, vienas iš žuvingiausių vandenų Žemėje, o Negyvoji jūra išties negyva, mirusi, jokio gyvybės ženklo joje ir aplink ją, vien tik druskos apnašos. Tačiau juk tai tas pats Jordano vanduo!
Iš dalies šis fenomenas paaiškinamas tuo, kad Galilėjos ežeras priima Jordano vandenis, bet jų nesulaiko: leidžia jiems gausiai ištekėti ir drėkinti visą Jordano slėnį. Po to Jordano upė įteka į Negyvąją jūrą, kuri priima ir laiko šį vandenį: iš jos neišteka nė lašas vandens.
Šis gamtos įvaizdis padeda mums geriau suprasti šio sekmadienio Evangeliją: kad priimtume Dievo meilę, turime ją perduoti broliams ir sesėms; ir kuo labiau duodame, tuo labiau jos gauname. Dievo meilės ir artimo meilės neįmanoma vienos nuo kitos atskirti. Bet abi maitinasi meile, tekančia iš Dievo, kuris pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 19).
Meilė ateina iš Dievo ir grįžta pas jį, tačiau prasiskverbdama pro artimą. Tik tada ji tampa gyva. Tokios kilmės meilę apreiškė pats Jėzus: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Tad kalbama nebe apie išorinį „įstatymą“, kuriuo liepiama daryti tai, ko neįstengiame, bet apie viduje dovanotą meilės patirtį – meilės, kurios pati prigimtis verčia mus dalytis ja su kitais.
Artimo meilė yra tai, kad aš Dieve ir su Dievu taip pat myliu asmenį, kuris man nepatinka arba kurio nepažįstu. Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su gyvuoju Dievu. Tada mokausi žiūrėti į kitą ne savo akimis ar vadovaudamasis savo jausmais, bet Jėzaus Kristaus žvilgsniu.