Mūsų dabarties pasaulyje, kur, regis, vyrauja skaldančios ir naikinančios jėgos, Viešpats nepaliauja kvietęs: kas nori būti mano mokiniu, teatsižada savo egoizmo ir nuodėmės ir teseka manimi.
Austrų psichiatras Viktoras Franklis († 1997) šią kertinę žmogaus egzistencijos ypatybę, gebėjimą transcenduoti (lot. „peržengti“) save, gražiai pailiustruoja akies pavyzdžiu:
„Ar kada nors atkreipėte dėmesį į paradoksą, kad akies gebėjimas matyti pasaulį priklauso nuo jos negebėjimo matyti save? Kada akis mato save ar dalį savęs? Tik tada, kai serga. Jei mane kamuoja katarakta, matau ją kaip rūką, o jei susergu glaukoma, matau vaivorykštinę drignę aplink šviesos šaltinius. Šiaip ar taip, jei akis bent kiek mato save, regėjimas jau yra sutrikęs. Akis turi gebėti nematyti savęs.“
Iš tiesų, kuo labiau žmogus nemato savęs, pamiršta save, atsiduodamas reikalui ar kitam žmogui, juo labiau jis yra žmogus, juo labiau jis laimingesnis. Tik savimaršą lydi jautrumas, tik atsidavimą – kūrybiškumas. Būti žmogumi iš esmės reiškia pereiti iš būties pačiam sau į būtį vienas kitam.
Tačiau, kas nori tik duoti ir nepasirengęs priimti, kas trokšta būti tik dėl kitų ir nenori pripažinti, kad ir pats savo ruožtu gyvas nelaukiamu kitų savęs dovanojimu, tas neteisingai supranta pagrindinį buvimo žmogumi būdą, todėl neišvengiamai sunaikina tikrąją buvimo dėl kito prasmę. Idant būtų vaisingas, bet koks savęs peržengimas turi būti lydimas priėmimo iš kitų ir galiausiai iš Kito.