Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“
Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“
Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“
Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ (Mt 17, 1–9)
Šviesa, kurią matome šiame nepaprastame reiškinyje, simbolizuoja šio reiškinio tikslą – apšviesti mokinių protus ir širdis, kad jie galėtų suprasti kas yra jų Mokytojas. Akinantis blyksnis staiga atskleidžia Jėzaus slėpinį, visą tiesą apie jo asmenį ir misiją.
Jau ryžtingai pasukęs link Jeruzalės, kur laukia pasmerkimas mirčiai ant kryžiaus, Jėzus nori paruošti savuosius šiam papiktinimui – kryžiaus papiktinimui – papiktinimui, kuris jų tikėjimui per didelis ir nesuvokiamas. Tuo pat metu, tai užuomina ir apie būsimą prisikėlimą, apie tai, kad jis yra Mesijas, Dievo Sūnus.
Jėzus yra kitoks Mesijas negu įsivaizdavo mokiniai: ne šlovingas ir galingas karalius, bet nuolankus beginklis tarnas; ne didis ir turtingas valdovas, bet vargšas žmogus, kuris neturi kur galvos priglausti; ne patriarchas su daugybe palikuonių, bet viengungis, neturintis namų.
Jėzus – tai tarsi aukštyn kojomis apverstas Dievo paveikslas. Labiausiai gluminantis šio papiktinimo ženklas yra kryžius. Tačiau būtent kryžius Jėzų ves į prisikėlimo garbę, kuri bus galutinė ir nesibaigianti, ne kaip atsimainymas, kuris truko tik akimirką.
Atsimainymu ant Taboro kalno Jėzus norėjo parodyti savo mokiniams savo garbę ne tam, kad jie vengtų kryžiaus, bet kad jie matytų, kur kryžius veda. Kas miršta su Kristumi, su Kristumi prisikels. Kas kovoja kartu su juo, kartu su juo nugalės.
Šią vilties žinią skelbia kryžius, ragindamas mus būti tvirtais gyvenime. Kryžius – tai ne mūsų namų ornamentas ir ne nešiojamas papuošalas. Krikščioniškasis kryžius – tai ženklas meilės, su kuria Jėzus pasiaukojo, kad išgelbėtų žmoniją iš blogio ir nuodėmės.
Dabartiniu Gavėnios metu pamaldžiai kontempliuojame nukryžiuotojo atvaizdą. Jėzus, prikaltas prie kryžiaus, – tai krikščionių tikėjimo simbolis; tai dėl mūsų mirusio ir prisikėlusio Jėzaus emblema. Kryžius telydi mus Gavėnios kelionėje, kad vis labiau suprastume nuodėmės rimtumą ir vertę aukos, kuria Išganytojas mums visus išgelbėjo.