Sekmadienio Evangelija. Gyvybės duona

Anuo metu žydai ėmė murmėti apie Jėzų, kadangi jis buvo pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ,Aš esu nužengęs iš dangaus’?“

Jėzus jiems atsakė: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 41–43. 48–51).

„Aš esu gyvybės duona“, – šiuos žodžius Jėzus ištaria tiems žmonėms, kurie regėjo duonos padauginimo stebuklą. Jėzus kviečia kokybiniam šuoliui: priminęs Dievo duotą maną, kuri padėjo protėviams išgyventi dykumoje, duonos simbolį pritaiko sau pačiam.

Ką reiškia gyvybės duona? Mums reikia duonos, kad išgyventume. Alkanas neprašo rafinuoto ir brangaus maisto, prašo duonos. Neturintis darbo neprašo didžiulio atlyginimo, tačiau tokio, kuris užtikrintų duoną.

Jėzus save vadina duona – tuo, kas būtiniausia, reikalingiausia, esmingiausia kiekvienos dienos gyvenime. Ir priduria, kad ne bet kokia duona, esančia greta kitų, tačiau gyvybės duona.

Kitaip tariant, be jo mes negyvename, tik gyvuojame. Tik jis gali pamaitinti mūsų sielą, atleisti blogį, kurio vieni negalime įveikti. Tik jis leidžia jaustis mylimiems tada, kai visi kiti nuvilia, mylėti ir atleisti tada, kai sunku. Tik jis suteikia širdžiai trokštamą ramybę ir amžinąjį gyvenimą tada, kai baigiasi žemiškasis.

„Aš esu gyvybės duona“. Jėzus pasitelkė ne samprotavimą ar įrodinėjimą, bet, kaip dažnai darydavo, vaizdinį palyginimą. Duonos palyginimu jis apibendrino visą savo esatį ir misiją, kuri galutinai išryškėjo paskutinės vakarienės metu. Jėzus žino, jog Tėvas jo prašo ne vien pamaitinti žmones, bet ir dovanoti save patį, savo gyvenimą, savo kūną ir širdį tam, kad ir mes galėtume iš tiesų gyventi.

Todėl Eucharistijos dovana kelia pagarbią nuostabą. Niekas šiame pasaulyje, kad ir kaip mylėtų kitą žmogų, negali tapti jo maistu. O Dievas taip padarė – dėl mūsų.

Tačiau Evangelijoje skaitome, jog žmonės vietoj nuostabos pradėjo piktintis. Jie galvoja: jį pažįstame, pažįstame jo šeimą; kaip jis gali sakyti: aš esu duona, nužengusi iš dangaus?

Galbūt ir mes kartais panašiai pasipiktiname. Mums būtų patogesnis toks Dievas, kuris yra kažkur toli, nesikiša į mūsų reikalus, kuriuos norime tvarkytis patys. Tačiau Dievas tapo žmogumi, įžengė į pasaulio konkretumą, jį domina visas mūsų gyvenimas: jausmai, dienos eiga, darbas, kiekvienas dalykas.

Jam galime pasakoti apie visa tai, Jėzus trokšta tokio artimo ryšio su mumis. Jis, kuris yra duona, nenori būti nustumtas į šalį, laikomas antraeile aplinkybe, atsimenama kartas nuo karto, iškilus reikalui.