Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpats nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje.
O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. (1 Kar 19, 8–9. 11–13)
Dievas ateina tyliai ir diskretiškai, nesibrukdamas į mūsų laisvę. Tad gali nutikti, kad jo balsą nustelbia gausybė rūpesčių ir reikalų, užpildžiusių mūsų protą ir širdį.
Todėl būtina nusiteikti atidžiai įsiklausyti į jo žodį ir savo gyvenimą, būti dėmesingiems mūsų kasdienybės smulkmenoms, mokytis skaityti įvykius tikėjimo akimis, likti atviriems Dvasios netikėtumams.
Tokia nuostata šiandien darosi vis sunkesnė, nes esame panirę į triukšmingą visuomenę, karštligišką dirgiklių ir informacijos apstybę, ženklinančią mūsų dienas.
Išorinį triukšmą, kurio kartais taip kupini mūsų miestai ir gyvenamieji kvartalai, dažnai atitinka vidinis išsibarstymas bei vidinė sumaištis, neleidžiantys stabtelėti, pajusti tylos skonio, blaiviai apmąstyti mūsų gyvenimo bei veiklos įvykių ir, pasitikint Dievo planu mums, vaisingai pažinti.
Tačiau, kaip žinome, Dievo Karalystė ateina be triukšmo ir nepatraukdama dėmesio (Lk 17, 20–21); jos pradmenis išvysti galime vien tada, kai, kaip pranašas Elijas, mokame įžengti į savo dvasios gelmę, leisdami jai atsiverti vos girdimam švelnaus dieviškojo dvelksmo šnabždesiui (1 Kar 19, 12).