Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.
Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma Kristus, po jo – priklausantys Kristui jo atėjimo metu.
Paskui bus galas, kai jis perduos Karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas.
Jis juk turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.
Kai jam bus visa palenkta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam palenkęs, kad Dievas būtų viskas visame kame. (1 Kor 15, 20–26. 28)
Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Dievas savo gerumu ir visagalybe pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais.
„Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būtų išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, tavo, kuris myli visa, kas gyva“ (Išm 11, 24–26).
Dievo garbė ir yra tai, kad jis tą savo gerumą apreiškia ir juo dalijasi sukurdamas pasaulį. O mes iš grynos meilės, laisvu jo valios nutarimu iš anksto esame paskirti per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais jo malonės kilnumo šlovei (plg. Ef 1, 5–6).
Kūrinija yra savaip gera ir tobula, bet iš Kūrėjo rankų išėjo ne visiškai užbaigta. Ji yra sukurta keliaujanti (lot. „in statu viae“) į galutinį tobulumą, kurį dar reikia pasiekti ir kuriam Dievas ją pašaukė.
Tad sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir išlaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą. Galutinis kūrinijos tikslas tas, kad Dievas, visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).