Išmintį įprasta vadinti graikų kalbos žodžiu „filo+sofija“ – išminties meilė. Išminties ieškojimas yra bendražmogiškas dalykas: babilonietis ir egiptietis, žydas ir graikas, moteris ir vyras, karalius ir vergas, turtingas ir vargšas stengiasi suprasti ir spręsti gyvenimo problemas, nori būti darnoje su savimi, su artimu ir savo aplinka.
Išmintis yra ieškojimas kelio į gyvenimo prasmę. Jei pasaulyje jau neglūdėtų prasmė, jos nebūtų galima surasti. Taip, galima atlikti veiksmus, kurie tam tikroje tikslingumo struktūroje ką nors reiškia, bet jie nesukuria pačios gyvenimo prasmės. Prasmė arba yra, arba jos nėra. Ji negali būti žmogaus gaminys. Tai, ką žmogus pagamina, jam trumpai suteikia pasitenkinimo, bet negali pateisinti gyvenimo visumos ir pripildyti jo prasmės. Biblinė išmintis teigia, kad ne mes sukuriame prasmę, o ją suteikia Dievas. Žmogus ją ne išranda, bet atranda dovanai.
Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24).
Išmintis – tai malonė matyti kiekvieną dalyką Dievo akimis. Tiesiog matyti pasaulį, situacijas, problemas – viską Dievo akimis, su meile ir švelnumu. Išminties dovana ateina iš artumo su Dievu, iš artimo ryšio su Dievu. Kai turime šį ryšį, Šventoji Dvasia duoda mums išminties dovaną. Kai esame bendrystėje su Viešpačiu, Dvasia perkeičia mūsų širdį ir leidžia suvokti Dievo valią. Šventoji Dvasia padaro tikintį žmogų „išmintingą“. Tačiau ne ta prasme, kad jis turi atsakymą į kiekvieną klausimą, viską žino, bet ta, kad jis „žino“ apie Dievą, žino, kaip Dievas veikia, atpažįsta, kas iš Dievo, o kas – ne iš Dievo.