Sekmadienio Evangelija. Įstatymo įvykdymas

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mt 5, 17–18. 20)

Jėzus kalba ne apie Mozės Įstatymo panaikinimą, bet apie jo išpildymą, o tas išpildymas reikalauja ne mažiau, bet daugiau teisumo: „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20).

Tad nė vienas žmogus, jei prieš akis turima tik gera žmonių valia, negalėtų įeiti į dangaus karalystę, t. y. į tikro, visiško teisumo sritį. Kaip dažnai sakoma: šiek tiek geros valios, ir pasaulyje viskas būtų gražu bei gera. Tai tiesa, šiek tiek geros valios visuotiniam grožiui ir gėriui tikrai pakaktų, tačiau žmonijos tragedija ta, kad kaip tik tam truputėliui geros valios ji ir neturi jėgų.

Tik save apdovanoti leidžiantis žmogus gali rasti moralinių jėgų viršyti Įstatymą ir taip tapti dovana kitam. Kas teisus vien apskaičiuodamas, manydamas galįs pats savo išgalėmis tapti nepriekaištingas ir statydinti save, tas skaudžiai klysta.

Žmogus negeba nuteisinti savęs savo paties elgsena, bet Dievo akyse gali tikrai tapti teisus tik todėl, kad teisumą jam dovanoja pats Dievas, suvienydamas jį su Kristumi, savo Sūnumi. O tokią vienybę žmogus įgyja per tikėjimą (Gal 2, 15–21; Rom 3, 23–24. 28).

Tuo remiantis nenorima nuvertinti žmogaus ir pasakyti, kad visa perniek, ir visos pastangos būti teisiam bei geram Dievo akyse bergždžios. Anaiptol, juk priimti Dievo teisumo dovaną nereiškia nieko neveikti ar likti abejingam, bet – žvelgti į Kristų, pavesti save Kristui, įžengti į jo meilę.

Tas tikėjimas yra ne kokia nors mintis, kokia nors nuomonė ar įsivaizdavimas. Tas tikėjimas yra bendrystė su Kristumi, dovanojama mums Viešpaties ir todėl tampanti gyvenimu su juo, panašumu į jį.

Arba, kitaip tariant: jei tikėjimas yra teisingas ir tikras, jis tampa meile, gailestingąja meile ir ja reiškiasi (Gal 5, 22–24). Tikėjimas be meilės, be šio vaisiaus, nebūtų tikras tikėjimas; tada jis būtų negyvas tikėjimas (1 Kor 13, 2).

Tad visas Įstatymas įgyvendinamas ir viršijamas bendryste su Kristumi per tikėjimą, kuriantį meilę Dievui ir artimui. Tik vienybė su Kristumi tampa mūsų gyvenimo perkeitimu. O perkeisti jo meilės galime tikrai tapti teisūs Dievo akyse.