Antrąjį Gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą. Akimirkai Dievo Sūnaus dieviška tikrovė, besislepianti po žmogiška prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai tuo, kuo jis iš tikro yra – pasaulio šviesa (Jn 8, 12). Šis atsimainymas yra provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties.
Graikų Bažnyčios tėvai, kalbėdami apie atsimainymą ant Taboro kalno, gretina jį su prisikėlimu iš mirusiųjų ir dangumi. Ir kitos nekrikščioniškos religijos turi tam tikrą gyvenimo po mirties idėją, nors ir ne visiškai aiškią bei nusakomą natūralios laimės įvaizdžiais. Šias religijas vienija bendra pozicija: norint būti iš tikrųjų ir visam laikui laimingam, pasaulis, su kuriuo dabar susiduriame, nėra tinkamas – reikia persikelti kitur.
Krikščioniškas mokymas apie prisikėlimą kitoks. Tai nėra persikėlimas kitur, bet sugrįžimas į pasaulį, kuriame gimėme ir kurį mylime. Tačiau šis pasaulis turi atsimainyti. Ir jis bus perkeistas tą akimirką, kai mes patys būsime iš vidaus perkeisti Šventosios Dvasios šviesos ir meilės.
Ši šviesos mistika (gr. „mystikòs“ – mokymas apie tai, kas paslėpta) yra krikščioniškos mistikos esmė. Žymiausi ir įtakingiausi jos atstovai yra šv. Evagrijus Pontietis († 399), šv. Makarijus Egiptietis († 390), šv. Grigalius Nysietis († 395). Pasak jų, žmogaus dvasia yra Dievo paveikslas ir, kaip tokia, turi atspindėti Trivienio Dievo šviesą.
Šv. Simeonas Naujasis Teologas († 1022) pabrėžia, kad krikščioniškasis gyvenimas yra artima ir asmeniška bendrystė su Dievu; dieviškoji malonė apšviečia tikinčiojo širdį tyloje per meilę, atsisakius iliuzijų ir racionalių svarstymų.
Laikydamasis tokios krypties, Simeonas tvirtina, jog tikrasis pažinimas kyląs ne iš knygų, bet iš dvasinio patyrimo, iš maldos gyvenimo. Dievas pažįstamas einant vidinio išskaistinimo keliu, kuris tikėjimo ir meilės galia prasideda su širdies atsivertimu, siekiant susivienyti su Kristumi, džiaugsmo ir ramybės šaltiniu, ir būti pripildytam jo buvimo šviesos.
Simeonui toks dieviškosios malonės patyrimas yra ne ypatinga dovana, rezervuota vien mistikams, bet krikšto vaisius kiekvieno, rimtas pastangas dedančio tikinčiojo gyvenime. Ši dieviškoji malonė yra meilė. Pavyzdžiui, Simeonas Naujasis Teologas aplink save matė daugybę jam blogo linkinčių priešų, tačiau juto didelę meilę jiems. Akivaizdu, jog tokia meilė negalėjo rastis iš jo, bet turėjo išsiveržti iš kito šaltinio.