Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui.
Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“
O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ (Apr 21, 1–5)
„Apreiškimo Jonui“ knygos pabaigoje mes išvystame naują, perkeistą Dievo kūriniją. Būdvardis „naujas“ antrajame Mišių skaitinyje kartojasi keletą kartų: naujas dangus, nauja žemė, naujoji Jeruzalė, pagaliau Sėdintysis soste ištaria: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5)
Dievo išgelbėta žmonija pasirodo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Žemiškasis išganymo etapas baigiasi vestuvių puotos įvaizdžiu. Reikia pastebėti, kad aktyvioji Jėzaus misija žemėje taip pat prasideda vestuvėmis. (Jn 2, 1–11)
Galilėjos Kanoje, paversdamas vandenį vynu, Jėzus padaro pirmąjį stebuklą ir taip pradeda kūrinijos perkeitimo darbą. Galima sakyti, kad žmogaus išganymo darbas nusidriekia tarp dviejų vestuvių pokylių: Kanos vestuvių ir tų, kurios bus laikų pabaigoje ir kurias vaizdžiai pristato „Apreiškimo Jonui“ knyga.
Ta visa naujovė, naujas virsmas, apie kurį kalba šv. Jonas, jau gali būti jaučiama ir nuspėjama Galilėjos Kanos vestuvių pokylio įvykyje. Čia Jėzus perkeičia vandenį vynu, veikdamas savo, kaip Kūrėjo, galia, kuriai yra pavaldūs visi gamtos elementai.
Tačiau šiuo atveju Jėzus nekuria iš nebūties, kaip tai buvo pasaulio sukūrimo akimirką, bet iš esmės perkeičia, sutaurina, suteikia kitokį buvimą jau egzistavusiai realybei – t. y. vandeniui, kurį jam savo pastangomis ir patarnavimu pateikė žmogus.
Todėl šiame pirmame Jėzaus atliktame stebukle, kuris simbolizuoja ir visos kūrinijos atnaujinimo darbą, mes matome tiek Kūrėjo veiksmą, tiek paties žmogaus glaudų bendradarbiavimą atsirandant naujai tikrovei.
Naujos kūrinijos atsiradime, apie ką kalba šv. Jonas, ir kurios virsmą vainikuos Dievo ir jo atpirktosios tautos vestuvės, žmogus taip pat turi aktyvų vaidmenį. Tiesa, savo nepastovumu ir silpnumu žmogus gali būti panašus į pasyviai perkeičiamą vandenį, tačiau visgi žmogus yra Dievui reikalingas, ir ne bet koks, ne pasyvus, o kaip laisvę ir protą turintis asmuo.
Galilėjos Kanoje Jėzus atlieka vandens perkeitimo vynu stebuklą akimirksniu, o naujos kūrinijos atsiradimas yra ilgas procesas. Tačiau jis jau prasidėjo žmoguje. Būtent Velykų paslapties šviesoje žodis „naujas“ atskleidžia savo esmę ir svarbą krikščionio gyvenime. Visokio naujumo šaltinis yra Kristaus prisikėlimas; šis naujas įvykis leidžia viskam atsinaujinti.
Per Jėzaus prisikėlimą ir mes įžengėme į naują gyvenimą. Jis paima tai, kas mūsų gyvenimuose „sena“ – nuodėmingus įpročius ir tikėjimo stoką, – ir pakeičia tai savo meilės, galybės ir džiaugsmo naujumu.
Tačiau žmogaus sudievinimas reiškia ne vien tik naują buvimo žmogumi būdą, bet ir jo naują bei aktyvų darbą atnaujinant pasaulį. Evangelijos skaitinyje Jėzus mokiniams sako: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34)
Mes ir vėl išgirstame iš Viešpaties lūpų būdvardį „naujas“. Tačiau šį kartą Viešpats nekalba apie ateitį, bet apie dabartį. Jėzaus mums duotas naujas įsakymas mylėti vienas kitą, kaip jis pamilo žmogų, yra glaudžiame priklausomybės santykyje su pasaulio perkeitimu, kuris prasideda dabar ir yra nešamas šio meilės įsakymo.
Šis naujas įsakymas ir yra kiekvieno žmogaus pašaukimas ir pareiga, o jam įgyvendinti egzistuoja begalė progų. Juk, palikdamas mums naują meilės įsakymą ir suteikdamas mums galios mylėti, jis nori, kad mes taptume jo rankomis, kurios jau dabar nušluostytų nuliūdusiųjų ašaras, padėtų esantiems varge, prikeltų vilčiai dvasia mirusius.
