Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas.“ Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo.“
Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas.“ (Lk 1, 57–63)
Birželio 24 dieną Romos Katalikų liturgijoje švenčiama šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmė. Paprastai Bažnyčia prisimena šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta danguje, tačiau yra dvi išimtys: šv. Mergelės Marijos (rugsėjo 8 d.) ir šv. Jono Krikštytojo gimimo žemėje iškilmingas minėjimas.
Jono Krikštytojo gimimo šventė yra labai sena, ateinanti iš pirmųjų krikščionybės amžių. Jono pamaldumas gana greitai paplito tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčioje. Tarp visų šventųjų, būtent jo globai yra skirta daugiausia bažnyčių pasaulyje. Net dvidešimt trys popiežiai pasirinko jo vardą, kuris išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Dievo malonė“.
Kodėl jo gimimo diena pasirinkta birželio 24-oji? Angelas Gabrielius, paskelbdamas Marijai apie amžinojo Tėvo Sūnaus pradėjimą iš Šventosios Dvasios, užsiminė, kad jos giminaitė Elzbieta nėščia, ir šis mėnuo yra šeštas (Lk 1, 36). Tad Jonas turėjo gimti šešiais mėnesiais anksčiau už Jėzų Kristų. Išties nuo šiandien iki Kalėdų liko šeši mėnesiai. Taip pat čia regime ir simbolinę prasmę, juk nuo šiandien dienos pradeda trumpėti, „mažėti“; o Jonas Krikštytojas yra pasakęs: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).
Apie Joną Krikštytoją mums kalba ne vien tik Naujasis Testamentas (Evangelijos ir Apaštalų darbai), bet taip pat nekrikščioniški šaltiniai. Žydų istorikas Juozapas Flavijus († 100) savo veikale „Senovės Judėja“ mums pristato Joną, kaip pamaldų ir dorybingą mokytoją, kuris krikštijo prie Jordano upės, bet galiausiai buvo karaliaus Erodo Antipos († 39) įsakymu įkalintas ir nukirsdintas Makeronto forte šalia Negyvosios jūros. Pasak Flavijaus, Erodas bijojęs, kad aplink Joną Krikštytoją susiburs priešiškai erodiniam režimui nusiteikusi liaudis.
Taip pat verta prisiminti, kad septynios muzikinės natos – do, re, mi, fa, sol, la, si – yra siejamos su Jonu Krikštytoju. XI amžiuje benediktinų vienuolis Gvidas Arecietis († 1050), norėdamas suteikti muzikinėms natoms vardus, pasirinko septynių eilučių pirmuosius skiemenis iš Jono Krikštytojo garbei skirto lotyniško himno, kurį VIII amžiuje sukūrė Paulius Diakonas († 799). Tik pirmasis skiemuo iš ut patapo do, o paskutinėje eilutėje pasirinkta abiejų žodžių pirmosios raidės: Ut queant laxis / Resonare fibris / Mira gestorum / Famuli tuorum, / Solve polluti / Labii reatum, / Sancte Iohannes. Šio posmelio ne pažodinis vertimas: „Kad iš širdies gelmių aidėtų giesmė apie tavo nuostabius darbus, nuvalyk, šventasis Jonai, savo tarno suterštų lūpų kaltę.“