Mes esame įpratę Dievą vadinti vyrišku vardu ir retai susimąstome, kad lietuvių kalboje Dievą vadiname ir moterišku vardu – Šventoji Dvasia. Hebrajų kalboje Dvasia (Ruach) taip pat yra moteriškosios giminės. Tačiau lotynų (Spiritus), slavų (Duch), latvių (Svētais Gars) ir kitose pasaulio kalbose ji – vyriškosios giminės, o graikiškai Pneuma – niekatrosios giminės.
Šventajame Rašte kalbama apie „gimimą iš Šventosios Dvasios“, o tai – moteriškas bruožas (Jn 3, 4–8). Šventoji Dvasia tarsi motina savo vaikus mokina tarti žodį „Aba“, tai yra „Tėve“ (Gal 4, 6; Rom 8, 15). Dievo rūpestis kiekvienu žmogumi nusakomas palyginimu apie moterį, ieškančią pamesto smulkaus pinigėlio (Lk 15, 8–10).
Senajame Testamente taip pat randame ištarų, kur Dievas lygina save su motina (Įst 32, 18; Oz 11, 3–4; Iz 66, 13). Nors, be abejonės, vyriškų palyginimų Biblijoje gerokai daugiau, tačiau moteriški palyginimai ir ypač Šventosios Dvasios asmuo lėmė, kad kai kuriuose Bažnyčios tėvų raštuose, ypač senųjų sirų autorių, buvo išplėtotas nuodugnus mokymas apie Šventąją Dvasią – „motiną“.
Kadangi gnostikai nuo pat krikščionybės pradžių šia tema piktnaudžiavo, Šventosios Dvasios kaip motinos įvaizdis veikiai buvo nustumtas į didžiosios Bažnyčios Tradicijos nuošalę ir užleido vietą vyriškiems įvaizdžiams. Be to, kaip minėta, kitose kalbose (ne lietuvių, ne hebrajų, ne sirų / aramėjų) žodis „Dvasia“ nėra moteriškosios giminės, todėl natūraliai nekelia asociacijų su moteriškumu.
Verta priminti, kad moters ir vyro, motinos ir tėvo bruožai tik iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą ir meilę. Be to, gyvenimo patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris. Jis iškyla virš žmogiškos tėvystės bei motinystės, nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis (Pr 1, 27).