Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.“
Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga.“
Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė Gerąją Naujieną. (Lk 3, 10–14. 18)
Nuoširdžiai atgailaujant kyla klausimas: ką turiu daryti? Ką man daryti su savo gyvenimu? Kam esu pašauktas? Kaip man save realizuoti? Šie klausimai kyla ne iš pareigos jausmo, bet iš širdies, kurią palietė Viešpats.
Apaštalo Petro pamokslas per Sekmines palietė besiklausančiųjų širdis ir jie klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37). Klausimas apie darbus, kuriuos reikia atlikti, atskleidžia atgailos vertę, Šventosios Dvasios paliestos ir besikeičiančios širdies aidą.
Darbai, kuriuose pasimato gyvenimo pokyčiai, ir kartu rimta atgaila yra nuoširdi meilė artimui, dalijimasis su kitais tuo, ką turiu. Pasidalijimas – mūsų širdyje įvykusio atsivertimo įrodymas, gyvo tikėjimo ženklas.
Jonas Krikštytojas nesiekia, kad jo klausytojai atiduotų vienintelius marškinius, kuriuos jie turi. Jis prašo iš žmonių ne didvyriškumo, bet gailestingumo, konkrečios meilės artimui, socialinio solidarumo.
Tikros atgailos kelias į Dievą neišvengiamai eina per mūsų meilę artimui: „Jei kas sakytų: ‚Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Muitininkai įkūnija pelno godumą, nesąžiningumą, savo tautos išdavystę, nes dažniausiai tarnaudavo viešpataujantiems svetimšaliams. Net ir jie nėra pašalinti iš išganymo kelio. Jonas reikalauja, ne kad jie apleistų savo mokesčių rinkimo amatą, bet kad nelobtų, apgaudinėdami kitus. Vėliau taip elgsis ir Jėzus, pavyzdžiui, su muitininku Zachiejumi (Lk 19, 1–10).
Žydams buvo draudžiama karinė tarnyba. Taigi kariai, kurie kreipiasi į Krikštytoją, yra pagonys. Vadinasi, bet kuris socialinis, tautinis ir religinis apribojimas yra peržengiamas: „Visi žmonės išvys išgelbėjimą“ (Lk 3, 6).
Įprastos romėno kario nuodėmės – piktnaudžiavimas jėga, plėšikavimas, šantažas. Šio elgesio šaknis yra gobšumas, kuris turi būti pakeistas pasitenkinimu savo alga. Iš jų irgi nereikalaujama pakeisti savo profesijos.
Jonas Krikštytojas, pasirinkęs asketinį gyvenimą dykumoje, neužkrauna savo gyvenimo būdo kitiems, bet seka pranašo Michėjo mokymu: „Marusis, jis tau pasakė, kas yra gera ir ko iš tavęs Viešpats reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
