Sekmadienio Evangelija. Kada išauš diena ir širdyse užtekės aušrinė?

Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins.

Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 31–33a. 34–35)

Evangelijos pagal Joną įžangos pabaiga skelbia: „Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14). Graikai vartoja žodį „dóxa“, reiškiantį nuomonę, reputaciją, kuris įgyja ir pasirodymo, apsireiškimo, šlovės prasmę.

Jėzus yra „Dievo šlovės atšvaitas“ (Žyd 1, 3), spindėjimas, stipresnis už tą, kuris švytėjo Jeruzalės šventykloje ir beribiame pasaulyje. Į jį, Dievo Sūnų, kuris „gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę“ ir kurio „tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje“, privalome laikytis, turime sutelkti savo dėmesį, „kol išauš diena ir širdyse užtekės aušrinė“ (2 Pt 1, 17. 19).

Tik tada išmokstama gyventi pagal naują įsakymą ir leidžiama Kristaus, Dievo šlovės, spindesiui sušvisti pasaulyje: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).