Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boazas iš Rachabos, Boazui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė.
Jesei gimė karalius Dovydas, Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis. Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas. Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ (Mt 1, 1–16. 18–23)
Rugsėjo 8 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę. Mažai žinome apie Marijos gimimą ir tikrai nežinome tikslios jos gimimo datos. Bažnyčios tėvai moko, kad Marijos pasirodymas pasaulyje – tai tarsi aušra, kuri atneša pirmus šviesos spindulius prieš Kristaus saulės galingą spindesį. Marijos gimimas – tai tarsi įvadas į išganymo pažado išsipildymą, tai tarsi laiko pilnatvės „prieškambaris“. Visa kūrinijos istorija veda į svarbiausią momentą – Dievo Sūnaus atėjimą.
Kai skaitome Pradžios knygą, gali susidaryti įspūdis, kad Dievas kuria pasaulį kaip koks burtininkas, kuris pamoja lazdele ir kūriniai staiga atsiranda. Tačiau taip nėra, nes Dievas suteikė kūrinijai jos vidinius dėsnius, kad pagal juos vystydamasis pasaulis artėtų prie laiko pilnatvės.
O kas gi yra laiko pilnatvė? Ji yra tai, kas Dievo širdžiai brangiausia: jo Sūnaus atėjimas. Nes Dievas, kaip sako šv. Paulius šios dienos Mišių antrajame skaitinyje, mus iš anksto paskyrė būti panašiais į jo Sūnų (Rom 8, 28–30). Tokia yra žmonijos kelionė, tokia yra kiekvieno žmogaus kelionė. Dievas nuo pat pradžių norėjo, kad mes būtume kaip jo Sūnus ir kad jo Sūnus būtų kaip mes.
Šios dienos Evangelija pateikia ilgą Jėzaus genealoginį sąrašą. Jame minimi šventieji ir nusidėjėliai, nes sukurdamas žmones, Dievas juos apdovanojo laisve. Ir nors žinome, kad žmogus blogai naudojosi laisve ir dėl to buvo išvarytas iš rojaus, taip pat žinome, kad išeidamas iš rojaus jis buvo apdovanotas viltimi. Žmogus yra nusidėjėlis, bet turi viltį. Ir jis keliauja per istoriją ne vienas, bet Dievas keliauja su juo.
Didį istorijos Dievą matome ir mažuose dalykuose, mažame miestelyje, su Juozapu ir Marija. Dievas kantriai lydėjo visas Jėzaus protėvių kartas ir atvedė iki pat įvado į laiko pilnatvę, iki Marijos gimimo, iki priešpaskutinės kartos, iki Dievo įsikūnijimo „prieškambario“.
Šiandien žiūrime į Mergelę Mariją, mažą, šventą, be nuodėmės, tyrą, išrinktą būti Dievo Motina, ir tuo pat metu žvelgdami į visą ilgą istoriją, kuri buvo prieš tai, galime klausti: „Kaip aš keliauju per savąją istoriją? Ar leidžiu, kad Dievas keliautų kartu su manimi? Ar leidžiu, kad jis mane paliestų, kad man padėtų, kad man atleistų, vestų mane į susitikimą su Jėzumi Kristumi?“
Ir šitaip žiūrėdami į šią didžiąją istoriją ir į mažus dalykus, galime šlovinti Viešpatį ir nuolankiai prašyti, kad jis mus suteiktų taiką, tą širdies ramybę, kurią tik jis gali mums duoti, kurią jis mums duoda, kai leidžiame jam eiti kartu su mumis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
