Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.
Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.
Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.
Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ (Lk 6, 27–38)
Senyvas žydų mokytojas paklausė savo mokinių:
– Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
– Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
– Ne, – papurtė galvą mokytojas.
– Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
– Ne, – pakartojo senolis.
– Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.
– Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje tvyro naktis.