Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ,Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų‘.“
Ir Viešpats pridūrė:
„Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!
Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras Žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1–8).
Evangelija prasideda žodžiais: „Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Palyginimas – apie įkyrią našlę. Į klausimą: „Kiek kartų reikia melstis?“ – Jėzus atsako: „Visuomet!“
Malda – kaip ir meilė – nepripažįsta skaičiavimo. Ar kas nors klausia, kiek kartų per dieną mama myli savo vaiką? Galima mylėti skirtingais suvokimo lygiais, tačiau negalima mylėti tam tikrais laiko tarpais. Taip yra ir su malda.
Jėzus pats mums parodė pastovios maldos pavyzdį. Evangelijose apie jį sakoma, kad jis melsdavosi dienos metu, atėjus vakarui, anksti ryte, o kartais ir ištisą naktį praleisdavo maldoje. Malda buvo jo viso gyvenimo pagrindas.
Tačiau Jėzaus pavyzdys mums kalba ir apie kitą labai svarbų dalyką: iliuzija yra manyti, kad galima melstis nuolat, padaryti maldą tam tikru mūsų sielos kvėpavimu kasdienės veiklos šurmulyje, net jei ir neatrandame konkretaus, vien tik maldai skirto laiko.
Šiandienė Evangelija baigiasi Jėzaus klausimu: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras Žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Atsakymas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nuo gebėjimo atrasti laiko maldai, nes tik malda išsaugo uždegtą tikėjimo žiburį – Dievo troškimą.