Jozuė padarė, kaip Mozė jam liepė, ir kovojo su Amaleku, o Mozė, Aaronas ir Hūras tuo tarpu palypėjo ant kalvos.
Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas.
Mozės rankos taip pailso, kad jiedu paėmė akmenį, padėjo prie Mozės, ir jis ant jo atsisėdo. Aaronas ir Hūras parėmė jo iškeltas rankas, vienas – iš vieno šono, kitas – iš kito.
Taip jo rankos liko tvirtos iki pat saulėlydžio. Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą kalaviju. (Iš 17, 8–13)
Tikėjimas mums laiduoja, kad Dievas girdi mūsų maldą ir tinkamu laiku mus išklauso, net jei kasdienė patirtis atrodytų neigia šį tikrumą.
Išties, tam tikrų skaudžių faktų akivaizdoje spontaniškai širdyje kyla pranašo priekaištas Dievui: „Kaip ilgai dar šauksiu, Viešpatie, o tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!” – o tu manęs negelbėsi?“ (Hab 1, 2).
Atsakymas į šiuos sielvartingus klausimus yra vienas – Dievas negali pakeisti dalykų ar įvykių be mūsų atsivertimo, o atsivertimas prasideda mūsų sieloje, iš kurios kyla atleidimo ir išganymo maldavimas.
Krikščioniškoji malda yra tvirto tikėjimo Dievo galia ir meile, kuri mūsų nepalieka, išraiška. Juk ir Jėzaus malda prieš kančią Getsemanės sode turi kovos pobūdį (Mt 26, 36–44), kad būtų galima įveikti blogį gerumu.
Malda yra tikinčiųjų, kurie atmeta bet kokį smurtą, ginklas, taip liudydami dieviškos meilės tiesą, nes Dievo meilė stipresnė už neapykantą ir mirtį.
Tai matome šio sekmadienio pirmajame skaitinyje, kur aprašoma žymioji kova tarp izraelitų ir amalekitų. Šios atkaklios kovos baigtį lėmė malda.
Tuo metu, kai Jozuė ir jo žmonės kovėsi su priešu mūšio lauke, Mozė meldėsi ant kalvos iškeltomis rankomis. Šios didžio vedlio iškeltos rankos laidavo Izraeliui pergalę.
Dievas buvo su savo tauta, troško jiems pergalės, bet jo įsikišimas buvo sąlygotas iškeltų Mozės rankų. Atrodo neįtikėtina, bet yra būtent taip: Dievui reikia jo tarno iškeltų rankų!
Iškeltos Mozės rankos primena Jėzaus rankas ant kryžiaus: plačiai atvertos ir vinimis prikaltos rankos, kuriomis Atpirkėjas laimėjo lemiamą mūšį prieš pragarišką priešą – velnią.
Jo kova, jo iškeltos link Tėvo ir atviros pasauliui rankos prašo kitų – mūsų rankų ir širdžių, kurios aukotųsi jo paties ta pačia meile iki laikų pabaigos.