Kristaus Krikšto sekmadienio Evangelijos skaitinys pasakoja apie Jėzaus viešosios veiklos pradžią – jo krikštą Jordano upėje. Jėzus ėjo krikštytis su nusidėjėliais ir meldėsi, o tuomet balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22).
Jėzus, nuėjęs pas Joną krikštytis, nedarė stebuklų, nelipo į sakyklą mokyti. Jis stojo į eilę su nusidėjėliais, atėjusiais pas Joną krikštytis. Šitaip jis dalijasi visų mūsų, nusidėjėlių, likimu – nusileisdamas iki mūsų. Jėzus į Jordano vandenį įbrido kaip į sužeistos žmonijos istoriją, pasinėrė į mūsų gyvenimo vandenį, kad jį išvalytų. Jis ne pakyla virš mūsų, o nusileidžia iki mūsų.
Evangelijoje sakoma, kad „Jėzus pasikrikštijęs meldėsi“ (Lk 3, 21). Kitose Evangelijos vietose taip pat minima, kad Jėzus daug laiko praleisdavo maldoje: kiekvienos dienos pradžioje, dažnai naktį ir prieš priimdamas svarbius sprendimus. Jo malda buvo gyvas pokalbis – intymus dialogas su Tėvu.
Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje galime pastebėti du Jėzaus gyvenimo judesius: pirmasis – jis nusileidžia iki mūsų, iki Jordano upės vandens, antrasis – jis pakelia žvilgsnį ir širdį; malda kreipiasi į Tėvą.
Visi esame pasinėrę į savo gyvenimo problemas ir visokias bėdas, susiduriame su sudėtingomis situacijomis, kurios slegia. Bet kad jos mūsų neuždusintų, turime virš to pakilti. Būtent tai ir padeda padaryti malda, kuri nėra nei bėgimas nuo tikrovės, nei magiškas ritualas.
Kai meldžiamės, Dievas Tėvas ir mums, kaip Jėzui, sako: „Tu mano sūnus, dukra – mano mylimasis, mylimoji.“ Tapome Dievo vaikais mūsų Krikšto dieną, kai pasinėrėme į Kristų ir tapome mylimais Tėvo vaikais.
Malda ir mums atveria dangų: suteikia gyvybei reikalingo deguonies, leidžia atgauti kvapą ir matyti kur kas plačiau. O visų pirma ji leidžia išgyventi tai, ką Jėzus patyrė Jordano upėje, – malda leidžia pajusti, kad esame Dievo mylimi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
