Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. (Rom 8, 14–17)
Švęsti Švenčiausios Trejybės šventę, tai tolygu švęsti Dievo šventę. Kaip žinia, šią šventę mes turėtume švęsti kasdien, „juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).
Švenčiausioji Trejybė – tai gyvenimo slėpinio atskleidimas, leidžiantis suvokti, kas yra gyvenimas, mirtis, meilė, o mums visiems aiškiai pasakoma: visa tai kyla iš bendrystės.
Dievas nėra savyje užsisklendusi vienatvė, bet bendrystė. Dievo būties esmė atsiskleidžia tada, kai pradedame mąstyti apie nesiliaunančią meilę, tarpusavio ryšį, susitikimą, šeimą, šventę.
Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Kai, anot Šventojo Rašto, „pradžioje“ Dievas sako: „Padarykime žmogų, į mus panašų“ (Pr 1, 26), šis panašumas susijęs ne su Kūrėju, ne su Dvasia, netgi ne su Amžinuoju Dievo Žodžiu, bet apima viską kartu.
Sukurtas žmogus yra Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas, nes tiek Dievo, tiek žmogaus esmę nusako bendrystės sąvoka. Vadinasi, žmogus buvo sukurtas santykiui, kadangi Dievas yra amžinu santykiu. Adomas ir Ieva tik būdami santykyje, būdami vienas su kitu, pasijuto laimingi.
Galbūt todėl mes taip bijome vienišumo, bijome pasilikti vieni, vengiame pasilikti vieni, siekiame kažkaip užpildyti mūsų vienatvę, kadangi čia paliečiame giliausią tiesą apie mus, apie mūsų sukūrimą: kas esame ir kam esame pašaukti.
Tokiu būdu tampa aišku, kodėl žmogų slegia ir gąsdina vienatvė: ji yra svetima žmogaus prigimčiai. Kaip tik todėl mylėdami ar užmezgę draugystę jaučiamės patenkinti ir laimingi, nes tai yra mūsų gyvenimo pašaukimas, net nežinia: pirmasis ar antrasis.
Švenčiausios Trejybės ir mūsų tarpusavio santykiai yra lyg darnus koncertas; visi mes suskambame būdami kartu, taip kaip orkestras: atskiras instrumentas ir daug instrumentų sudaro vieną harmoningą ir vieningą muziką.
Esame kviečiami, šioje kasdieninėje šventėje, prisiminti: kas esame, pagal kieno paveikslą sukurti, kam esame pašaukti. Juk Dievas – tai žmogaus gyvenimo stilius.
Mes negalime negyventi Dieve, jei iš tiesų norime būti tuo, kuo esame pagal Dievo sumanymą ir pašaukimą; esame pašaukti santykiui taip, kaip Dievas yra amžinu meilės santykiu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.