„Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: 'Kam jį atrišate?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui'.“
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius.
Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19, 28–32. 35–38)
Verbų sekmadienį, kartu su maldininkų minia, Jėzus įžengia į Jeruzalę, kur švęs Perėjimo šventės – Paschos – vakarienę.
Verta prisiminti, jog paskutiniame šios piligrimystės etape, šalia Jericho, jis pagydė neregį Bartimiejų, kuris kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, prašydamas pasigailėti.
Praregėjęs ir išvydęs šviesą, jis su dėkingumu prisijungia prie keliaujančių maldininkų ir nuseka paskui Jėzų, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje (Mk 10, 46–52).
Atstumas tarp Jericho ir Jeruzalės – 32 km. Kelias pamažu kyla aukštyn, nes Jerichas yra 244 m. žemiau jūros lygio, o Jeruzalė – 762 m. virš jūros lygio.
Tačiau šis išorinis kelias visų pirmiausia yra vidinės egzistencijos kelio sekant Kristų įvaizdis: pakilimas į tikrąją buvimo žmogumi aukštumą.
Kaip žinia, žmogus gali pasirinkti patogų kelią ir išvengti bet kokio triūso. Jis gali taip pat leistis žemyn, nugrimzti į melo ir vulgarumo pelkyną.
Jėzus keliauja į Paschos šventę suvokdamas, kad jis pats yra Avinėlis, kuriame išsipildys tai, ką Išėjimo knyga sako: avinėlis be trūkumo, patinėlis, kuris papjaunamas sambrėškio metu stebint visai Izraelio bendrijai, kaip amžinas įsakas (Iš 12, 5–6. 14).
Ir pagaliau Jėzus supranta, kad jo gyvenimas žengs toliau, nesibaigs su kryžiumi. Jis žino, kad jo gyvenimas pasieks Dievo sostą bei savo kūne jis sutaikins Dievą ir žmogų.