Sekmadienio Evangelija. Kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?

Sugrįžę iš Emauso, mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.

O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ (Lk 24, 35–39)

Pasauliui reikia ne tiek tikėti Kristaus prisikėlimu, kiek juo gyventi, jį patirti. Tai yra įmanoma, nes su Kristumi esame prisikėlę ir mes, jei dar ne kūnu, tai bent širdimi: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4–5).

Rytų Bažnyčios dvasingumas mums gali padėti tai geriau suprasti. Pirmiausiai prisiminkime, kad Vakaruose Kristaus prisikėlimas vaizduojamas kitaip negu Rytuose. Pavyzdžiui, žymiajame Pjero dela Frančeska († 1492) meno kūrinyje „Prisikėlimas” Jėzus išeina iš kapo, iškėlęs kryžių kaip pergalės vėliavą. Jo veidas įkvėptas ypatingo tvirtumo ir saugumo.

Tačiau jo pergalė prieš išorinius, žemiškus priešus. Valdžios autoritetai užantspaudavo jo kapą ir paskyrė sargybą, o štai dabar – antspaudai perlaužti, sargybiniai miega. Žmonės čia vaizduojami kaip pasyvūs ir nejudantys liudytojai, nedalyvaujantys Prisikėlimo įvykyje.

Rytų velykinėse ikonose veiksmas yra visiškai priešingas. Prisikėlimas vyksta ne po atviru dangumi, bet po žeme. Jėzus prisikeldamas nepakyla, bet nusileidžia į mirusiųjų pasaulį. Jo drabužis yra šviesa, nes Dievas yra šviesa.

Kristus sutinka Adomą ir Ievą bei visus mirties naktyje laukiančius žmones. Per savo mirtį jis paima Adomą, paima laukiančius žmones už rankos ir veda juos į šviesą. Jėzus užlipa ant pragaro vartų, kuriuos jis pats ką tik atvėrė ir pargriovė.

Žemutinėje ikonos dalyje, tamsoje, blaškosi piktosios dvasios, nes du Viešpaties angelai amžinai supančioja Šėtoną. Kristaus pergalė yra ne tiek prieš regimus priešus, kiek prieš neregimus, kurie yra daug baisesni: mirtis, tamsa, liūdesys, demonai.

Mes pasijuntame įtraukti į šį veiksmą. Ikona yra lyg atviras langas į neregimybę. Kristaus prisikėlimas yra taip pat mūsų prisikėlimas. Kiekvienas vyras, žvelgdamas į šią nuostabią Prisikėlimo ikoną, yra kviečiamas susitapatinti su Adomu, o kiekviena moteris – su Ieva, ir ištiesti savo ranką, kad leistųsi Kristaus pagaunami ir iškeliami iš mirties tamsos.