Senajame Testamente ir Mozė (Įst 34, 5), ir Jozuė (Joz 24, 29), ir Dovydas (Ps 89, 21) vadinami tarnais, tik Abraomas vadintas Dievo draugu arba bičiuliu (2 Kr 20, 7; Iz 41, 8; Jok 2, 23).
O Jėzus sako: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Originalo tekste graikiškas žodis „doulos“ gali reikšti ne tik „tarną“, bet ir „vergą“.
Vadinasi, mums jau nebereikia su vargu ir iš tolo žvelgti į Dievą. Nesame vergai, kurie neturėjo teisės įžengti pas savo valdovą. Taip pat nesame minia, kuri matė karalių iš tolo ir prabėgomis, kai vykdavo visuotiniai, iškilmingi renginiai.
Viešpats Jėzus – tikras Dievas ir tikras žmogus – mums dovanojo šią Dievo artumą, kad Dievas daugiau nebebūtų mums Tolimasis ir Svetimasis, bet mūsų artimas Draugas: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15).
Tarp draugų nėra paslapčių: Kristus pasako mums viską, ką išgirsta iš Tėvo; jis dovanoja mums visą savo pasitikėjimą, o su pasitikėjimu – ir Dievo pažinimą. Jis atskleidžia Dievo veidą, širdį, parodo dievišką švelnumą, karštą meilę lygi pat kryžiaus mirties: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
Būtent tai ir yra jo mokinių laisvės šaltinis. Tai, kas skiria draugą nuo vergo, yra visiška laisvė puoselėjant santykį. Mokinys stovi priešais Viešpatį kaip laisvas asmuo – ne sukaustytas baimės ar nerimo, bet pasitikintis ir laisvas.
Tai – malonė ir sykiu meilės misijos užduotis, kurią esame kviečiami įvykdyti visur ir visada, t. y. vieniems su kitais elgtis kaip su draugais, o ne kaip su tarnais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.