Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 33–35)
Trokšti būti pirmam nėra draudžiama, tai nėra nuodėmė. Jėzus tik apreiškia naują ir skirtingą kelią tai pasiekti: ne kitų sąskaita, bet kitų naudai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35).
Šis tarnystės kelias yra priešingas galios troškimui, vedančiam į situaciją, kai vienas viešpatauja, o kiti tarnauja; vienas tapo laimingas (jei apskritai galima žeminant kitus būti laimingam), kiti – nelaimingi; vienas yra nugalėtojas, visi kiti – nugalėti.
Jėzus padarė kokybinį istorijos pakeitimą ne kitus naikindamas ar niekindamas, bet save atiduodamas kitiems, tarnaudamas kitiems, pakeldamas kitus. Tai nėra gyvenimo ar pažangos nuvertinimas, greičiau priešingai – gyvenimo postūmis, tikrasis gyvenimas.
Jėzus nepanaikina didelių darbų troškimo. Yra privalu būti pirmam, tačiau to siekiama ne lipant per kitų galvas, bet nusižeminant ir pakeliant kitus kartu su savimi.
Matome aiškų skirtumą tarp pagonybės ir krikščionybės. Pagonys aukština silpnojo auką stipresniojo naudai, krikščionybė – stipresniojo auką silpnesniojo naudai.
Žmonijos istorija pasikeitė nuo to laiko, kai Dievas nuolankiai pasilenkė prie mūsų (Jn 1, 14; 13, 1–17). Dabartinės visuomenės didžiausias pasididžiavimas yra rūpinimasis kenčiančiais, prispaustaisiais, neįgaliaisiais, atstumtaisiais.
Tai kyla tiesiogiai iš krikščioniškosios revoliucijos, nors ir paradoksalu, jog ta pati visuomenė šiandien nusigręžia nuo krikščionybės, iš kurios gavo savo pamatines vertybes.